Muzikos mokytoja Šiaulių „Romuvos“ progimnazijoje dirbanti ir jau daug metų jaunuosius talentus ugdanti Aušra Kardašienė interviu 15min metu nusikėlė į „Fresco“ pradžią, papasakojo apie direktoriaus palaikymą apsisprendus dalyvauti projekte, darbą su Benu Aleksandravičiumi ir jai skirtus auklėtinių žodžius, dėl kurių labiausiai džiaugiasi.
– Apie ansamblį „Fresco“ daugelis tikriausiai išgirdo tik tada, kai jis pasirodė šou „Lietuvos balsas. Kartos“ scenoje. Sakykite, Aušra, o kada ir kaip jis apskritai susikūrė?
– Net bandėme suskaičiuoti metus ir šiemet sueina jau 16-a, kaip gyvuoja šis ansamblis. Idėja gimė po to, kai ateidavo labai daug gabių mokinių. Norėjome, kad mokykloje būtų ne tik choras, bet ir atskirai mobilesnė grupė, su kuria būtų galima daugiau koncertuoti.
– Intriguoja ir ansamblio nelietuviškas pavadinimas. Kodėl jis būtent toks?
– Išvertus iš italų kalbos fresco reiškia „šviežias, gaivus, pastoviai atsinaujinantis“. Bet pavadinimas gimė ne iš karto. Ko gero, su vyru galvojome dvejus metus. Tada pabandėme, įsiminė ir supratome, kad skamba gerai. Todėl taip prikibo (šypteli).
– Šiuo metu jūsų ansamblyje dainuoja 13 atlikėjų. Ar šis skaičius ir pati sudėtis dažnai kinta?
– Visada stengiuosi šį skaičių ir išlaikyti. Norint patekti į ansamblį, reikia praeiti mūsų atranką. Mes, senieji ansamblio nariai, išklausome naujų narių dainų atlikimą, įvertiname kitas užduotis. Susėdę klausomės, o paskui slapta balsuojame. Tokiu būdu vyksta atranka ir vieną kartą keičia kita.
Ši karta, kuri dalyvavo „Lietuvos balse. Kartos“, buvo stipresnė, pakeitusi pirmuosius ansamblio narius, užaugusius nuo pirmos klasės. Šiuo metu jauniausias „Fresco“ narys yra 10-tokė Urtė, o vyriausia – studentė.
– Tikriausiai ne vienam kyla klausimas – kaip suvaldyti tokį būrį? Juk kiekvienas pasižymi ir skirtingu charakteriu.
– Žinokit, dirbu daugiau nei 20 metų ir nesu turėjusi jokių konfliktų su šiuo ansambliu ir apskritai su choru. Galvoju, kad į kolektyvą žmonės ateina ne tik dainuoti išmokti, bet ir vedami noro susipažinti, realizuoti save ir susirasti bendraminčių, kurie dalinasi savo dienos įspūdžiais, sėkmėmis ar nesėkmėmis. Būtent ir dėl bendrumo jausmo scenoje mes teikiame džiaugsmą klausytojams, tėvams. Mūsų bendras susitarimas padeda siekti bendrų tikslų.
– Auklėtiniai jums taip pat negaili pagyrų – sako, kad esate jiems tarsi mama. Kaip reaguojate tai girdėdama?
– Mane tas be galo džiugina. Net nežinau, kaip apibūdinti tai žodžiais. Pati turiu du vaikus, bet kitą kartą juokauju, kad esu daugiavaikė mama (juokiasi). Manau, kad svarbu gebėti juos išklausyti ir laiku duoti gerą patarimą. Skambutis iš pamokų nėra mūsų bendravimo laiko sustabdymas. Mes toliau šnekamės. Jie mato, kad man rūpi.
Man svarbu kartu su jais išspręsti jų problemas. Kartais jaučiuosi kaip psichologė, o jie manimi pasitiki, tad tokiu būdu sukuriamas ryšys, kuris sustiprina mūsų bendravimą. Jei nenorėtų manęs akyse matyti, tai nebūtų grįžę.
– Labai nuoširdžiai kalbate apie savo auklėtinius. Ar nebaisu, kad vieną dieną ansamblio nariai nuspręs pasukti kitu keliu?
– Iškart prisiminiau vieną atvejį. Vyriausia mano ansamblio narė yra trečio kurso studentė, bandžiusi save realizuoti Vilniuje ir ieškoti kolektyvo. Pas mus išbuvo ketverius metus, bet nesurado kito kolektyvo, kuriame būtų toks ryšys, koks buvo pas mus. Po kurio laiko ji grįžo.
– Minėjote, kad dalis jūsų išugdytų talentų siekti savo muzikinės svajonės išvyko ir svetur?
– Šiuo metu viena mano „Fresco“ narė studijuoja Birmingame muzikos produkciją, o kitas mokinys išvažiavo studijuoti solinio dainavimo į Vokietiją.
– Pereikime prie šou „Lietuvos balsas. Kartos“. Buvote vos per plauką nuo pergalės, o iškovota antra vieta rodo, kad užsitarnavote didelį gerbėjų būrį. Kaip apskritai sugalvojote čia dalyvauti?
– Aš tai vadinu tam tikra kompensacija, skolos grąžinimu už prarastą laiką per pandemiją. Ansamblis buvo nemažai pasiekęs. Mūsų vienas aukščiausių pasiekimų buvo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – pasirodėme laureatų koncerte. Jaučiau jiems skolą, todėl ir atsiradome projekte „Lietuvos balsas. Kartos“.
Esu dėkinga ir Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos direktoriui Vytautui Giedraičiui, nes būtent jis buvo tas žmogus, kuris mums uždegė žalią šviesą. Būkime teisingi, bet tam tikrais momentais gyvenime atsiremiame į pinigus. Kadangi patekome ir žinojome, kad mūsų laukia daug repeticijų Vilniuje ir reikės važinėti, aš negalėjau skriausti tėvelių, nes vis tiek atstovaujame mokyklai, tai nuėjau tiesiai pas direktorių.
Pasakiau, kad turime gerą ir blogą naujieną – gera ta, kad buvome priimti į projektą, o bloga, kad reikės pinigų. Man labiausiai patiko jo atsakymas, kad jei reikės, pinigų bus. Tas žalios šviesos uždegimas mums labai daug reiškia. Toks tikėjimas mums daug įkvėpimo davė (šypsosi).
– O kaip patys auklėtiniai reagavo, sužinoję, kad turės galimybę dainuoti populiariame projekte?
– Iš tiesų tikėjomės, kad atsisuks bent viena kėdė. Tada aplankė begalinis džiaugsmas ir įsipareigojimas nenuvilti nei mokytojo, nei savęs. Džiaugsmas tikrai buvo didelis. Pasijautėme įvertinti ir džiaugėmės, kad mumis patikėjo.
– Jūsų pasirodymu aklosiose perklausose patikėjo „ba.“ grupės lyderis Benas Aleksandravičius – pasirinko „Fresco“ savo mokiniais. Kaip sekėsi su juo dirbti?
– Dirbti sekėsi puikiai. Gal iš pradžių buvome tokie nedrąsūs, nes jo tas autoritetas mums ne tai, kad kišo koją, bet priešingai – dėl pagarbos stengėmės ne lįsti į akis, o dirbti savarankiškai. Tada netikėtai prasidėjo tas bendradarbiavimas, kada mes tiesiog paprašėme konsultacijos.
Įvyko lūžis, kai pasimatėme visi kartu per „Zoom“. Nuo tada supratome, kad jis žemiškas yra, kad kilus sunkumui galime skambinti, susitarti. O kūrinys, kurį atlikome finale, buvo išrinktas iš kelių variantų, todėl džiugino, kad buvome išklausyti. Ir pats bendravimas su juo buvo labai lengvas. Jis mus pakvietė ir į savo koncertą, tai palaikysime ir džiaugsimės.
– Kartu nukeliavote iki pat didžiojo finalo. Kokios emocijos Kovo 11-ąją užvaldė užlipus į sceną, dainuojant tokiai gausiai publikai?
– Ko gero, labiausiai bijojome įgarsinimo, nes neturėjome tokios patirties. Didžiausia baimė buvo, kaip mes sudainuosime toje arenoje, kaip viskas skambės. Tai buvo pats didžiausias iššūkis ir, aišku, kolektyvui.
– Ar jaučiatės pasirodymą išpildę iki galo?
– Galvoju, kad mūsų pasirodymas finale gali būti traktuojamas kaip tramplinu į kitą etapą, kuriuo manau, kad tai ne pabaiga, o pradžia.
– Atrodė, kad pirma vieta buvo ranka pasiekiama. Kaip jaučiatės žinodami, kad iki pergalės trūko tiek nedaug?
– Mus labiausiai nustebino tai, kad patekome į superfinalą.
Nesiekiau rezultato – galvojau, kaip jau žmonės balsuos, taip ir bus. Kai pradėjo skelbti vietas ir sužinojome, kad nesame treti, iš viso galvojome, kad netikėtume, jei paimtume pirmą vietą. Ir žmonės feisbuke sureagavo į mano padėką. Jie laukia, ką mes toliau darysime ir kaip pasielgsime.
– O ką tokiems žmonėms galite atsakyti? Gal ateičiai jau ruošiate kokią staigmeną?
– Nežinau, ką atsakyti į šitą klausimą. Vien sudalyvauti projekte buvo vau. Ir aš pati neplanavau kartu dainuoti, nes užpildėme anketą tik ansambliui. Tada prie manęs priėjo gerbiama Agneta (Gabalytė – red. past.) ir pasakė: „Vadove, juk suprantate, kad čia kartų projektas“. Atsakiau, kad taip ir mielai padėsiu (šypteli).
O kaip toliau dirbsime? Viskas priklausys nuo pasiūlymų, kuriuos gausime. Todėl kol kas sunku pasakyti.
