Televizijoje pradėjai dirbti baigdama antrą universiteto kursą. Tiesiu taikymu nėrei į informacinės laidos „Labas rytas, Lietuva“ žinias. Vėliau pasirodei popietės laidoje „Laba diena, Lietuva“, „Panoramoje“. Neviliojo komercinės televizijos ir pramoginiai šou?
Mėgstu koncertus, šokti galiu iki ryto. Galų gale, koks skirtumas, ketvirtą ryto einu į darbą ar grįžtu namo
Čia likau iškart po praktikos vasarą, nes man labai gerai sekėsi. Nėra rutinos, žavi temų įvairovė, tiesioginis eteris, siužetų kūrimas, tekstų rašymas. Susierzinu, kai išgirstu, kad aš neva tik perskaitau tai, kas parašyta lape.
Laidai ruošiuosi pati ir tik aš esu atsakinga už savo padarytas klaidas. Nežinau, kas nutiks rytoj, tačiau dabar nacionalinio transliuotojo nekeisčiau į nieką. Čia galiu save realizuoti, o visi, ypač vyresni kolegos, palaiko iniciatyvą ir leidžia atsiskleisti. Tik turėk noro ir fantazijos! Kitur, manau, būčiau kur kas labiau suvaržyta.
Nemažai manančių, kad LRT koridoriais daugiausia vaikšto eterio vilkai ir su jais jauni žurnalistai vargiai randa bendrą kalbą.
Gal būtų per šiurkštu sakyti, kad nacionalinį transliuotoją užvaldęs jaunimas, bet jo tikrai labai daug! Ir ką tik studijas baigę žurnalistai čia mielai ne tik atlieka praktiką, bet ir darbinasi. Tiesa, kad kartu su manimi dirba krūva profesionalų, bet jie visi labai faini! Labai!
Vyresni ir jaunesni, su dauguma jų juokaujame ir gerai leidžiame laiką. Net ir po darbo. Pamenu, pradėjusi dirbti LRT, perskaičiau straipsnį, kad tik atėjus į naują darbovietę nereikia stengtis iš karto įtikti šimtu procentų, pirmiausia pačiam būtina pažiūrėti, ar tinka tai, ką siūlo, ar matai žmonių, kurie tau patinka. Čia jų yra, ir – labai daug.
Tiesioginis eteris – tikrai ne kiekvienam. Tu jame atsidūrei vos dvidešimties. Turbūt per tuos metus buvo ir nepavykusių, gal net šypseną žiūrovams keliančių tiesioginių transliacijų?
Oi, niekada nepamiršiu pirmojo tiesioginio eterio. Buvo savivaldybių rinkimai, mane išsiuntė į partijų būstines. Dieve, galvojau, susimausiu – pamatys visa Lietuva! Labai jaudinausi, čia gi ne reportažas iš įvykio vietos apie pražydusias žibutes (juokiasi). Žmonės ne tik žiūrės į mane, bet ir įdėmiai klausysis! Tada save guodžiau: „Ugne, nepraeis nė metai ir viskas tau bus labai paprasta.“ Taip ir yra, jaudulio neliko. O tų nutikimų tai buvę... Per tiesioginį pasijungimą iš, tarkime, renginių kuriozai labai natūraliai susižiūri, o štai studijoje – visai kas kita.
Pamenu, skaičiau žinias „Labame ryte“, režisierė į ausines sako, kad kažkas užstrigo, sėdėk ramiai, būk susikaupusi, nekalbėk bet ko, nes bet kada gali nutrūkti siužetas ir teks atsiprašyti žiūrovų už techninius nesklandumus. Matau viename monitoriuje save, o kitame – ką mato žiūrovai namuose. Lyg ir viskas gerai, reportažas rodomas, niekas nestringa. Į studiją ateina mano kolegė, mes juokaujame, sakau jai, kaip noriu miego ir valgyti, nusižiovauju, pasirąžiau. Pasirodo, žiūrovai Lietuvoje viską matė, kaip turi būti, o štai užsienio lietuviai per „LRT Lituanica“ kanalą tuo pat metu stebėjo smagų mano pokalbį su kolege...
Ar darbas žiniose įpareigoja viešumoje elgtis kitaip? Galbūt labiau save kontroliuoti?
Sunku pasakyti. Tiesiog aš vis dar retai pagalvoju, kad mane apskritai kas atpažįsta. Draugai juokauja, kad gimtojoje Marijampolėje turbūt esu tikra žvaigždė. Nežinau... Aš pamačiusi žinomą žmogų nepuolu jam į akis, gal todėl ir pati nejaučiu perdėto dėmesio, bendraudama nesusimąstau, kad gal ką nors vertėjo nutylėti ar pasakyti kitaip. Kartą važiuodamos su drauge taksi juokavome, kalbėjomės nerimtomis temomis, prieš pat mums išlipant taksistas ir sako: „Aš tik dėl jūsų žiūriu „Labas rytas, Lietuva“.“
Gera ir malonu širdyje pasidarė, o paskui iš karto pagalvojau, kokias aš ten nesąmones važiuodama kalbėjau, ims ir pakeis taksistas nuomonę apie mane. Tiesa, įvairūs kraštutinumai – ne man. Susidėliojau gyvenimą taip, kad nuokrypių būtų kuo mažiau. Aišku, prašau nepagalvoti, kad tik dirbu, o laisvalaikiu laistau darželio gėles. Ne... Mėgstu koncertus, šokti galiu iki ryto. Galų gale, koks skirtumas, ketvirtą ryto einu į darbą ar grįžtu namo (nusijuokia).
„Kalbos grynuolio“ rinkimuose komisija švariausiai kalbančia LRT televizijos vedėja išrinko tavo kolegę Eglę Daugėlaitę, o už tave daugiausia balsavo tauta. Taip žiūrovai tik dar kartą išreiškė simpatijas tau.
Gal ir galima būtų taip pasakyti. Malonu, žinoma. Ta mano suvalkietiška tartis... Eteryje labai stengiuosi valdytis, tekste kai kuriuos žodžius žymiu specialiais kirčiais, kad vietoje žodžio „gražiai“ nepasakyčiau „gražei“ (juokiasi). Lankiau net kalbos kursus, kad man padėtų atsikratyti suvalkietiškos tarties. Nelengva. Kasdien kalbėdama kur kas labiau atsipalaiduoju ir gimtoji tartis dar labiau išryškėja. Draugai netgi sako, kad nuvažiavę į Marijampolę jaučiasi lyg užsienyje: ne viską supranta, ką kalba vietiniai.
Kaip priprasti prie to, kad žadintuvas suskamba vidury nakties? Eterio pradžia – 6 valandą ryto, o dar reikia pasiruošti: susišukuoti, pasidažyti, papusryčiauti, susidėlioti naujienas.
Iš pradžių keldavausi trečią nakties, paskui pusę keturių, dabar viską spėju prabudusi ir ketvirtą. Miegoti einu tarp dešimtos ir vienuoliktos vakaro. Bet lengvai užsnūsčiau ir septintą! Sako, matyt, tavo nervų sistema labai gera, jeigu šitaip anksti gali užmigti. Bet jūs pažiūrėkite, kada aš keliuosi! Anksčiau bijodavau pramiegoti, dabar prisisuku šešiasdešimt aštuonis žadintuvus visuose kambariuose. Būna, kad nueinu į kitą kambarį jo išjungti, atsinešu į lovą ir pati nesuvokiu – kaip, bet vėl užmiegu!
Stilistai rūpinasi tavo makiažu, šukuosena, parenka drabužius. Nesi išgirdusi, kad gal tau vertėtų persidažyti plaukus ar labiau pasirūpinti, tarkime, veido oda?
Bendrų patarimų, žinoma, gaunu: prieš eterį nevalgyti šokolado, kad balso stygoms nepakenktų, iš vakaro negerti daug skysčių, kad veidas nebūtų pabrinkęs. O persidažyti plaukų neliepė (šypsosi). Bet pasitrumpinti siūlė. Manė, kad mano ne natūralūs, o priauginti. Tačiau tai nebuvo reikalavimas.
Eteryje pasirodau susirišusi plaukus, žinių laidos vedėja gana keistai atrodytų ilgais ir palaidais... Dėl aprangos stilistams pretenzijų neturiu, ką parenka, tą ir velkuosi. Svarbu – mano dydžio. Pažvelgusi į savo garderobą suvokiau, kad ir pati, be švarkų, daugiau nieko neturiu – namų drabužinė primena LRT rūbų spintą. Oficiali apranga, aukštakulniai... Viskas, kas tinka darbui.
Vis išgirstu sakant, kad ekrane sau žmonės atrodo ne taip, kaip realybėje, dažnai nusivilia matomu vaizdu, o televizija neva prideda penkis papildomus kilogramus. Kaip save vertini tu?
Pasakysiu nekukliai: aš sau eteryje labai patinku! Kur kas skeptiškiau save vertinu nuotraukose, o kaip atrodau tiesioginiame eteryje – viskas puiku. Vadinasi, esu ten, kur ir turiu būti. Iš pradžių, aišku, sakiau, kad aš visai ne tokia, bet laikui bėgant išmokau elgtis natūraliau ir pripratau prie savęs.
Manote, kad ekrane žmonės atrodo storesni, negu yra iš tiesų? Nepasakyčiau, bet jeigu priaugsiu penkis kilogramus, tada tvirtinsiu, kad dėl to kalta tik televizija! Aišku, sesė sako: „Gerai gerai, pažiūrėsime, kokia tavo dieta bus efektyvi, kai tau bus trisdešimt ir daugiau...“ Nesusivaldau pamačiusi mėsainius su sūriu, o štai saldumynų galėtų ir nebūti – jų užsinoriu itin retai.
Per penkerius darbo metus tau daug sykių teko išgirsti pagyrų dėl išvaizdos?
Jeigu dėmesys tau toks nemalonus, kam kėlei koją į televiziją ar pozavai fotografams, ėjai į renginius? Nenori dėmesio – dirbi sau ramiai buhaltere.
Išgirstu, jog esu graži, bet vis pagalvoju, kad iš mandagumo taip sako (nusišypso). Ir anksčiau sakydavo, kad esu graži, bet tenka pripažinti – pradėjus dirbti televizijoje komplimentų padaugėjo.
Dėl to geresnė nesijaučiu, tuo labiau – žvaigžde. Negali padirbti keletą metų eteryje, pasirodyti keliuose leidiniuose ir sakyti: viskas, aš jau esu kažkas! Jeigu po dešimties metų televizinės pertraukos žmonės mane vis dar atsimins, tada – taip, būsiu tikra žvaigždė. O kol kas...
Dėmesys? Jeigu kalbame apie vyrus, tai iki darbo televizijoje bent jau žinojau, kad jiems tikrai patinku dėl rimtesnių ar lėkštesnių priežasčių, o dabar kartais pajuntu, jog manimi domisi, nes „aš ją mačiau per televizorių“. Kažkoks netikrumas atsirado, atsargi pasidariau, nes jau esu nudegusi. Visada maniau, kad dėl tokių priežasčių tik moterys vyrams ant kaklo kabinasi, o pasirodo – lygiai tokie pat ir vyrai. Vis dar ieškau to vienintelio (nusišypso).
Dėmesys manęs nevargina ir man juokingai skamba, kai mūsų šalies pramogų pasaulio žvaigždės aikčioja: „Oi, paparacai nufotografavo, prirašė to ir ano.“ Pala pala, jeigu tas dėmesys tau toks nemalonus ir erzinantis, kam kėlei koją į televiziją ar pozavai fotografams, ėjai į renginius? Pats žmogus pasirenka, kuo būti ir kur būti. Nenori dėmesio – dirbi sau ramiai buhaltere.
Sakoma, kad vardas nulemia charakterį. Šis posakis tau irgi tinka?
Šventai tuo tikiu. Aš greitai užsidegu ir nusiraminu. Vardas Ugnė man tinka idealiai. Gyvenime esu pozityvi ir visose situacijoje stengiuosi įžvelgti teigiamą pusę – juk nėra padėties be išeities. Būna liūdna, bet praeina. Depresija – ne man. Net ir pačiose blogiausiose situacijoje ieškau logiško paaiškinimo – kodėl? Peržvelgiu dieną ir pagalvoju, kas mane galėjo suerzinti, kas sukėlė liūdesį. Labai prablaško sportas, šiuo metu mielai užsiimu joga. Kasdien sportuoju, nes trylika metų lankiau modernių ir tautinių šokių studiją. Pasiilgstu aktyvaus gyvenimo būdo.
Marijampolėje gyvenantys tėvai turbūt didžiuojasi dukromis. Jaunėlė – televizijos pažiba, vyresnioji – puikų gyvenimą kuria už Atlanto. Su šeima bendrauji artimai?
Tikrų bičiulių neturiu labai daug, todėl mama ir sesuo man – geriausios draugės. Nors apskritai geriau sutariu su vyrais negu su moterimis. Penkeriais metais vyresnė sesuo Laura Lietuvoje baigė teisę, o Jungtinėse Amerikos Valstijose – verslo ir finansų magistrantūros studijas. Turi labai gerą darbą ir gyvena San Fransiske. Juokauju, kad tėvams labai pasisekė: viena dukra protinga, kita – graži. Suprask, aš pastaroji (juokiasi).
Keistas sutapimas, bet tėtis nemėgsta dviejų specialybių: teisės ir žurnalistikos. O abi dukros būtent tokias ir pasirinko! Pamenu, šeštoje klasėje pasakiau, kad tapsiu žurnaliste, visi tik keistai pažiūrėjo, pakraipė galvas: „Pasikalbėsime, kai užaugsi...“ Mama norėjo, kad ekonomiką studijuočiau, o aš plano B net neturėjau. Bet dabar džiaugiasi, nes visada žino, kur esu (juokiasi). Sako, gerai, nereikia skambinti ir tikrinti, ar nesergi, ar viskas gerai, – įsijungia televizorių ir viską mato.
