Šiandien mūsų pašnekovai – TV laidų vedėja Ugnė Skonsmanaitė ir muzikos grupės „ba.“ dainininkas Benas Aleksandravičius, kuris šiais metais išleido debiutinį albumą „Rasti/Pasiklysti“. Ugnė ir Benas sutiko pasidalinti prisiminimais apie savo debiutą ir atskleidė, į kokius „TYLOS!“ spektaklius planuoja eiti.
Ar pamenate savo debiutą? Koks jis buvo?
Ugnė: Sunku patikėti, kad nuo mano staigaus ir netikėto debiuto televizijoje praėjo devyni metai, šį rugsėjį pradėsiu dešimtąjį sezoną eteryje. Kai dalyvavau atrankoje į MTV vedėjo vietą, net negalėjau pagalvoti, kad įmanoma laimėti. O kai sužinojau rezultatus, pusę vakaro net nesupratau, kad laimėjau, nes maniau, kad paskelbė tik simpatijų nominaciją. Kai viskas jau buvo aišku, prireikė laiko susivokti. O tikrasis debiutas – eteryje – buvo darbingas.
Laikas bėgo taip greit, darbo buvo tiek daug, kad nebuvo nei kada atsikvėpti, pagalvoti, suprasti ar įvertinti, koks tas debiutas. Viskas atrodė, kad yra taip kaip turi būti – jaučiausi savo vietoje. Prieš kameras sunkiau buvo per atranką, nes filmavimą stebėjo ne tik komisija, bet ir visi dalyviai. O studijoje filmavimų metu būna tik tie, kas dirba kartu. Su kamera sutariu geriausiai. Kartais sakau, kad ji – mano geriausia draugė. Studijoje nėra jokių dvejonių. Giliau atsikvėpti reikia tik tuomet, kai tiesioginio eterio metu ausinėje girdžiu skaičiavimą: „trys, du, vienas...eteris“. Gal nuskambės keistai, bet kiekvienas filmavimas, kiekvienas koncertas, vaidinimas ar projektas, man tarsi naujas debiutas, kuriame atrandu ir save, ir žiūrovą iš naujo.
Benas: Mano debiutas scenoje buvo prieš ketverius metus, kai su Justinu grojome „floor'e“, kuris tais laikais dar vadinosi „soul box“. Grojome elektronikąa su gitaros pritarimu. Pirmojo koncerto metu buvo baisu, todėl dainavau užsisukęs. Bet išgirdome nuomones, kad mes panašūs į „the xx“ ir tuo labai džiaugiamės. Ilgą laiką po to dar bijojau lipti į sceną. Aišku, ir dabar bijau, bet dabar ta baimė šiek tiek kitokia.
Teatro festivalyje „TYLOS!“ jauni teatro menininkai pradeda savo kūrybinį kelią. Ko galėtumėt jiems palinkėti ar patarti?
Ugnė: Palinkėčiau nesupainioti teatro scenos su gyvenimu, vaidybos su santykiais, personažo su savimi.
Benas: Palinkėčiau jaustis taip, lyg į sceną liptumėte ne pirmą kartą. Svarbiausia tikėti tuo, ką darai, pasitikėti savimi. Idėjote daug darbo ir tikrai manau, kad labai laukiate akimirkos, kol tai pamatys plačioji auditorija – pasidžiaukite ta akimirka.
Kokį teatrą įsivaizduoji ateityje?
Ugnė: Norėčiau, kad teatras išlaikytų tą tikrumą, gyvumą, šventiškumą, solidumą. Tikiuosi, kad teatras nepakeis savo esmės ir reikšmės, nes viskas taip kinta, taip modernėja, tampa negyva. Suprantu, kad teatras, kaip ir viskas, evoliucionuos, tobulės, keisis, bet tikiuosi, kad teatras išlaikys savo statusą ir žmonės jį suvoks, vertins, gerbs. Norėčiau, kad ateityje teatras būtų toks, apie kokį skaitau senose knygose.
Benas: Teatre dažniau lankydavausi, kai buvau mažas. Dabar dažniau nueinu i kino teatrą, bet labai norėciau pakeisti šį įprotį ir pasimėgauti tikra, natūralia emocija teatre. Labai norėčiau, kad ateityje teatras išliktų tikras ir būtų kuo mažiau paveiktas naujų amžių ir technologijų.
Į kurį festivalio „TYLOS!“ spektaklį planuojate ateiti?
Ugnė: Apsilankysiu trijuose renginiuose: gegužės 12 d. Italų – britų projekte „La Merda“, kuriuo atidaromas festivalis, gegužės 13 d. Apeirono teatro „Antišou. Likučiai po Dievo“ ir Eurovizijos dainų konkurso išvakarėse, gegužės 18 d., – interaktyviame Vido Bareikio spektaklyje „Euro vizija“, į kurį bus įtraukti ir žiūrovai.
Benas: Labiausiai suintrigavęs pavadinimas: „Dievas yra DJ“, kuris bus rodomas gegužės 14 d. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC). Man visada įdomūs žmonių santykiai ir jų analizė, o čia dar ir elektroninės muzikos kūrėjas su video menininke. Abu dalykai artimi širdžiai.
