Jauna, graži, veikli – joje viskas, ko reikia šiuolaikinei merginai. Tik įspėju: lengvai galvos jai neapsuksi, mat prie šios tobulybės dar pridedamas kandus liežuvis, kategoriška nuomonė ir aiškus žinojimas, ko nori iš gyvenimo...
Visai nematau nuovargio tavo veide po sunkios fotosesijos su būriu vaikinų...
Dejuoti? Negaliu sau leisti tokios prabangos! Vadovaujuosi mintimi, kad viskas yra mano galvoje: ir laimė, ir nuovargis. Kaip galvosiu, taip ir jausiuosi. Kaip norėsiu, taip ir bus. Todėl ir šypsausi, todėl ir sakau, kad viskas – puiku!
Kokia tu būni, kai nebepajėgi šypsotis?
Tyli, rami. Bet tada aš stengiuosi būti viena namuose. Arba su artimiausiais žmonėmis, kurie mane pažįsta, kuriems galiu parodyti ragiukus ir kurie nepasakys, jog tai – kaprizai ar vaidyba. Paprastai akys išduoda mano emocijas. Galiu tylėti, kad tik nieko neįžeisčiau, bet akys norom nenorom parodo, jeigu man kas nepatinka. Nežinau, kokiomis spalvomis jos žaižaruoja, bet žmonės man yra sakę, kad tai – akivaizdu. Kita vertus, ir nematau reikalo veidmainiauti.
Žmogus, neslepiantis savo emocijų, atvirai išsakantis nuomonę, labai dažnai užsitarnauja arogantiškos, pasipūtusios žvaigždės etiketę.
Niekada nepurkštauju: „Man netinka ta suknelė! Kaip čia dabar mane pastatei?! Nesąmonė!“ Pirmiausia tai – neprofesionalu.
Tau – vos dvidešimt dveji. Iš kur žinai apie profesionalumą? Iš ko pati mokeisi?
Jau daugiau nei penkerius metus dirbu su tikrais profesionalais, gaunu puikių pavyzdžių, pamokų ir patarimų. Kartais tie pamokymai net ne man adresuojami, tiesiog iš šalies girdžiu komentarų, matau, kaip žmonės bendrauja, ir mokausi. Man apskritai sako, kad per daug galvoju, stebiu, filtruoju, analizuoju... Toks mano charakteris. Užaugau labai tvarkingoje šeimoje, auklėjo mane griežtai. Ypač tėvelis. Susitvarkyti kambarį, anksti būti namuose, laiku eiti miegoti, prie stalo sėdėti gražiai... Esu vienas vaikas šeimoje ir juo labiau – mergaitė, todėl mane labai saugojo. Jokių naktinėjimų. Vaikystėje tvarkingai rinkau viską, kas įmanoma: etiketes, panaudotus bilietus, skrajutes... Mama iki šiol juokiasi prisiminusi, kad visi jie būdavo išdėlioti pagal datas, surūšiuoti! Iki šiol taip darau: žurnalai spintoje išrikiuoti pagal datas, lėkštės indaujoje – pagal dydį... Mėgstu organizuotumą.
Galiu tylėti, kad tik nieko neįžeisčiau, bet akys norom nenorom parodo, jeigu man kas nepatinka. Nežinau, kokiomis spalvomis jos žaižaruoja, bet žmonės man yra sakę, kad tai – akivaizdu. Kita vertus, ir nematau reikalo veidmainiauti.
Bet juk gyvenime neįmanoma visko suplanuoti ir tvarkingai sudėlioti į lentynėles!
Aišku, kad ne. Gyvenime įvyksta daugybė neplanuotų dalykų. Pavyzdžiui, dabar turėjau baigti ketvirtą kursą Vilniaus universitete ir važiuoti į užsienį tęsti magistro studijų... O kas įvyko? Aš net savo mokyklos Klaipėdoje nebaigiau: septyniolikos gavau darbą tuo metu Lietuvoje kurtame MTV padalinyje ir turėjau persikraustyti į Vilnių. Mokslus tęsiau čia. Iškart po dvyliktos klasės niekur nestojau – dvejus metus ilsėjausi (tiksliau – vien dirbau). O dabar esu tik antrakursė.
Kita vertus, visai nesigailiu, kad viskas taip susidėliojo. Ypač kai pažiūriu senas savo nuotraukas ir įvertinu, kaip gyvenu dabar, jaučiu, kad viskas yra savo vietose.
Kokią Ugnę matai tose nuotraukose?
Lyg ir tokią pačią, tik dabar – kiek uždaresnę. Kaip sako: gyvenimas išmokė... Kai pradėjau dirbti MTV, buvau ir naivesnė, ir... gerokai kategoriškesnė.
O išvaizda pasikeitė?
Kiekviena paauglių karta turi savo tradiciją: buvo pankai, buvo metalistai, dabar – tecktonikai ar emo stiliaus gerbėjai. O mano karta žavėjosi hiphopu. Visi mano draugai buvo riedlentininkai, breiko šokėjai. Aš nešiojau apsmukusias kelnes, batus su storais batraiščiais, bluzonus, jamaikietiškas kepures... Dar pati nusinerdavau kokią „tašytę“. Vėliau, kai buvau jau šešiolikos–aštuoniolikos, atėjo kitas stilius: Klaipėda, kaip žinoma, – barbių miestas. Ir aš eidavau per miestą apsiavusi aukštakulnius, palaidais plaukais, visa graži... Bet niekada nebuvau „papūga“: į mokyklą prisidažiusi neidavau, ilgų nagų, klijuotų blakstienų neturėjau.
Dabar matau, kad vėl šiek tiek keičiuosi: plaukų spalva patamsėjo, panašėju į mamą, moteriškėju, rimtėju...
Jautiesi graži?
Turiu prisipažinti, kad dažnai tai girdžiu. Neretai sutrinku, nuraustu... Ypač jeigu gatvėje manęs puola girti kokia miela pagyvenusi močiutė. Net draugai juokiasi: „Kasdien stovi prieš kameras arba vedi renginius tūkstančiams žmonių – ir nieko. O dėl paprasto komplimento išrausti ir susikuklini.“ O jeigu tokius žodžius su tam tikra potekste sako vyrai, stengiuosi net negirdėti. Tokie komplimentai greičiau tolygūs įžeidimui. „Tik grožis iš tavęs ir tėra... galiu tave net nusipirkti...“ – tokių vyriškų minčių nepakenčiu. Panašių situacijų tikrai yra buvę, juk į naktinius klubus susirenka įvairiausių veikėjų. O jeigu bando kabinėtis koks išgėręs, nesiveliu į kalbas. Pagal savo svorio kategoriją privengiu ginčytis, apsisuku – ir nėr manęs.
Vadinasi, komplimentus apie tavo grožį žarstantis vyras ne itin sudomintų?
Kodėl gi? Dažnai svarbu, ne ką sako, o kaip!
Kiek tau reikia laiko nuspręsti – įdomus vaikinas ar ne?
Dar prieš užsimezgant pokalbiui pajuntu (juokiasi). Draugė ne veltui sako, kad esu ragana: rudaplaukė, žalių akių... Juk žmogaus aurą, charizmą gali pastebėti iš toli. Dar sako, kad žmonės vieni kitus atsirenka pagal kvapą. Bet kuriuo atveju iškart jauti: bus kontaktas ar ne. O kai esu klube su draugų kompanija, apskritai nelabai dairausi aplinkui.
Apie antrąsias puses kalba tie, kas neturi ko apie save papasakoti. Per tuos penkerius metus, kai esu viešumoje, niekada nebėgau nuo fotografų objektyvų, nekėliau jokių scenų ir muštynių. Bet yra klausimų, į kuriuos gerbdama aplinkinius savo žmones niekada neatsakinėsiu.
Naktinis klubas – tinkama vieta susipažinti?
Ar klubas, ar daržovių skyrius parduotuvėje – nėra netinkamos vietos susipažinti (juokiasi).
Tiek kalbamės, o vis negirdžiu žodžių „meilė“, „jausmai“... bent „pavasaris“!
Pavasaris tikrai ateis! O dėl kitų žodžių... Šitą klausimą žurnalistai užduoda ypač dažnai, matyt, todėl teko apie jį pamąstyti: meilei ir jausmams reikia dviejų. Meilei ir jausmams UŽTENKA dviejų. Todėl atsižvelgdama ne tik į savo, bet ir kito žmogaus asmeninį gyvenimą esu įsitikinusi, kad jausmai turi gyventi be pašalinių žiūrovų.
Būdama pramogų pasaulio dalis turėtum puikiai žinoti, kad nė vienas ir nė viena netampa žvaigžde, kol nepasipasakoja apie asmeninio gyvenimo peripetijas...
Nesutinku. Apie antrąsias puses kalba tie, kas neturi ko apie save papasakoti. Per tuos penkerius metus, kai esu viešumoje, niekada nebėgau nuo fotografų objektyvų, nekėliau jokių scenų ir muštynių. Bet yra klausimų, į kuriuos gerbdama aplinkinius savo žmones niekada neatsakinėsiu. Papasakosi kartą – gausi naujų klausimų. Pasidalysi džiaugsmu dėl draugystės ar vedybų, turėsi pasakoti ir apie skyrybas.
Tokias nuostatas žmonės paprastai susiformuoja po kokių nors skausmingų įvykių. Kas atsitiko, kad tu tokia kategoriška?
Puikiai atsimenu, kaip tai atsitiko. Dar gyvenau Klaipėdoje ir telefonu daviau vieną pirmųjų interviu. Maloniai pasikalbėjome su žurnalistu, viskas labai sklandžiai ir gražiai praėjo, buvo saulėta puiki diena, bet staiga suvokiau: niekada neleisiu svetimiems nagrinėti asmeninio gyvenimo ir niekada neįsileisiu į savo namus. Pažadu. Ir kol kas tą savo pažadą pildau.
O jeigu tavo antroji pusė sakytų: „Noriu būti pristatytas visuomenei. Nenoriu būti slepiamas.“
Vyras, turintis tokių pageidavimų, manau, pasižymi ir kitomis netinkamomis savybėmis... labai jau tai narciziška... Nemanau, kad toks vyras man patiktų.
Galbūt darbas televizijoje įpareigoja? Čia kaip su dainininkėmis: vieniša atlikėja yra labiau geidžiama, mylima ir dievinama, nei ištekėjusi ir apsikrovusi vaikais...
Žmonėms tai visai neturėtų rūpėti. Jeigu dainininkė yra gera, profesionali, jos klausosi ir vertina nepriklausomai nuo to, turi ji vyrą ar ne. Kokia čia atlikėja, jeigu ją pažįsta tik dėl jos keliamų skandalų? Tuštybių mugė! Labai tikiuosi, kad neišprotėsiu ir vieną dieną nepradėsiu pasakoti: „Išsiskyrėme... susitaikėme... nori parašyti?“ Yra buvę atvejų, kai atsiverčiu žurnalą ir matau aprašyta (nors manęs niekas net nekalbino): „Ugnė šypsosi... tyli... vadinasi, draugauja...“ Neprivalau dalyvauti tokiuose žaidimuose. Yra gyvenime įdomesnių ir svarbesnių dalykų.
Pavyzdžiui, darbas? Jeigu tema būtų „Ugnės dienos ir naktys“, būtų galima konstatuoti, kad dienos – darbingos, o naktys...
Svajingos. Pilnos sapnų.
Tai, kas kitiems atrodė tikras glamūras, man buvo bemiegės naktys, nuovargis ir kartais net ašaros. Buvo momentų, kai nemiegojusi sėdėdavau pamokose, rašydavau kontrolinį ir žinodavau, kad net grįžusi iš mokyklos nepailsėsiu – vėl reikės važiuoti dirbti.
MTV turėjai smalsios merginos vaidmenį. Laidoje „KK2“ esi liežuvinga, kandi gražuolė. Ar tokie vaidmenys nesugadins reputacijos ir tau, kaip laidų vedėjai, neuždės tam tikro antspaudo?
Dar rašau internetinį dienoraštį ir dirbu radijuje, kur tenka net žinias skaityti. Kadangi visai neblogai sekasi, nemanau, kad dėl darbo laidoje „KK2“ man nepatikėtų vesti kokios nors kitokios laidos. Mes su laidos partneriu Tomu – ne pikti, o šmaikštūs. Mūsų kandumas – sveikas. O gyvenime aš tikrai tiek daug nesimaivau kaip prieš kameras (juokiasi).
Visai jaunutė patekai į gundantį pramogų ir televizijos pasaulį. Dažnas neria ten stačia galva, nė nemąstydamas apie atsargumą ir pasekmes...
Taip, galėjau ir mokyklos nebaigti, ir negerais keliais pasukti... Turbūt net ne iškart suvokiau, kas su manimi vyksta. Per daug filmų buvau prisižiūrėjusi apie tai, kaip Pelenė staiga virsta Princese, nes ją atrado turtingi protėviai arba ji nugalėjo kokiame konkurse... Iki šiol prisimenu, kad anketą į MTV atranką paragino užpildyti mama, o geriausia draugė Vilniuje primygtinai žadino nepramiegoti atrankos. Man tiesiog atrodė, kad taip nebūna, nerealu, ir neskubėjau tuo džiaugtis. Kitas dalykas, kad patekau į tikrą darbų mėsmalę. Tai, kas kitiems atrodė tikras glamūras, man buvo bemiegės naktys, nuovargis ir kartais net ašaros. Buvo momentų, kai nemiegojusi sėdėdavau pamokose, rašydavau kontrolinį ir žinodavau, kad net grįžusi iš mokyklos nepailsėsiu – vėl reikės važiuoti dirbti. Arba raudonuodavau prieš mokytoją, nes dėl kokio nors renginio nespėjau padaryti namų darbų.
Aišku, kai turėdavau jėgų, savo malonumui taip pat eidavau į vakarėlius, naktinius klubus. Namuose tikrai nesėdėdavau. Bet vadinamieji elito vakarėliai, kur ateinama tik papozuoti, manęs nesugundė. Ir į bendrą pramogų pasaulio lovą aš nepatekau. Galbūt tiesiog pasisekė. Gal žmonės šalia buvo protingi, patarė, apsaugojo...
Nemažai tavo amžiaus merginų tik ir svajoja papuošti žurnalų viršelius...
...arba būti gražiu papuošalu šalia turtingo tėtušio... kad suknelių, mašiną nupirktų... Nesakau, kad vyresnis vyras yra blogai. Jeigu kada nors sutiksiu daug vyresnį vyrą ir pamilsiu, dėmesio nekreipsiu į pasakymus: „Jis gi tau į tėvus tinka...“ Bet kalbu apie santykius iš meilės, o ne dėl suknelių ar žurnalo viršelio. Gal esu per geros nuomonės apie save, bet manau, kad daug ką galiu pasiekti pati. Man nesinori būti papuošalu šalia turtingo vyro ar žurnalams pasakoti vien apie savo skudurus, nes daugiau nėra apie ką.
Vyrai prisibijo tokių tiesių ir kategoriškų moterų.
Vyras, kuris bijo moters, turinčios aiškią nuomonę, man irgi ne itin įdomus.
Jeigu taip griežtai rinksiesi, žiūrėk, ir nebeliks iš ko...
Neturiu aš jokių kriterijų ar pakeltų kartelių. Tiesiog vyras turi būti vyras. Jeigu bijo prieiti, vadinasi – ir nereikia.
