Lyg 3266 kilometrų aplink Baltijos jūrą nebūtų užtekę, grįžęs namo užsispyrėlis kitą rytą jau startavo Vilniaus maratone. „Žinokit, grįžti labai sunku...“ – ištaria kavinėje užsisakęs arbatos. „Kavos negeriu, dopingo man nereikia“, – paaiškina. Regis, bėgimas yra jo dopingas ir didžiausia aistra. Argi kitaip svajotų kada nors, kai gerai pasirengs, leistis į bėgimą aplink pasaulį?
Ugniagesiu gelbėtoju Vilniuje dirbantis vyras savo žygį aplink Baltijos jūrą pradėjo Klaipėdoje. Lygiai po 45 dienų, sunešiojęs tris poras bėgimo batelių, ten pat ir grįžo. Latvija, Estija, Rusija, Suomija, Švedija, Danija, Vokietija, Lenkija... Visą kelią Aidą lydėjo jo pagalbininkas, irgi bėgikas Vaclovas Adamovič. Jis derino maršrutą, rūpinosi nakvyne, ruošė vitaminų kokteilius, bendravo su vietiniais. Vėliau prie bėgikų prisijungė fotografė Živilė Burokaitė. Visi kartu jie pasiekė Helsinkį. Ten Živilę pakeitė dvi medikės – kineziterapeutė Jūratė Domeikaitė ir ortopedijos rezidentė Rūta Banytė. Bėgikas sako, kad jų pagalba buvo neįkainojama.
Per dieną vidutiniškai Aidas nubėgdavo 72,5 kilometro. Kas rytą startuodavo toje vietoje, kur vakare baigdavo bėgti. Nepavyko įveikti tik keleto distancijų: 49 kilometrų Rusijos pasienio zonos ir 22 kilometrų tarp Švedijos ir Danijos – šias šalis jungiančio tilto su prieigomis. Bėgioti čia tiesiog draudžiama.
Tik bėgiojantis žmogus gali suprasti, ką iš tiesų reiškia per dieną nubėgti beveik du maratonus.
Visokių buvo dienų – ir lengvų, ir sunkių. Kartais komanda traukdavo iš trasos, o daktarė grūmodavo kumščiu. Trečią dieną įkando kažkoks vabzdys, sutino koja, po dviejų dienų supratau, kad be ligoninės neišsiversiu. Jūrmaloje suleido vaistų nuo alergijos, pastatė lašelinę. Tai užtruko, atsilikau nuo grafiko. Sankt Peterburge bėgau per liūtį, Švedijoje irgi keletą dienų lijo lyg iš kibiro, o Danijoje visą dieną siautė audra. Tokiam orui buvau pasirengęs, kad neperšaltum, juk svarbiausia – sausi drabužiai. Buvo dienų, kai persirengdavau po keletą kartų. Sušalusį šildydavo arbata, o geriausiai – karštas dušas.
Grįžęs iškart nubėgau Vilniaus maratoną, būčiau bėgęs ir kitą dieną, tačiau nusprendėme, kad reikia poilsio. Ir labiau ne kūnui, o galvai. Pirmadienį užgriuvo buities darbai. Žmona sako, ir tą reikia padaryti, ir tą, žiūriu, bėgimas niekur nebetelpa.
Bet juk žmonos prašymas buvo sąžiningas, ji daugiau nei mėnesį pati viena viską darė!
Suprantu, jai irgi reikia į kirpyklą (šypsosi). Gal ir gerai, sakau, kad tame darbų sąraše bėgimui laiko neatsirado – pailsėjau. Aštuonias dienas nebėgiojau, dabar vėl pradėjau. Nesu priklausomas nuo bėgimo, bet jis jau tapęs natūralia mano dienos dalimi. Atsikeliu ryte, lengvai užkandu, prasibėgu netoli namų, Pavilnyje, pasimankštinu, vėl užkandu, tada – į darbą arba sukuosi namuose.
 |
| Aidas Ardzijauskas |
Vilniaus gaisrinėje ugniagesiu gelbėtoju dirbate kartą per keturias paras. Regis, bėgiojimui turite daug laiko.
Kiekvienas laisvą laiką išnaudoja savaip: gali nieko neveikti, gali gulėti su knygą, gali dirbti kitus darbus, gali bėgioti. Jei vietoj manęs sėdėtų psichoanalitikas, būtinai pasikapstytų praeityje, mėgindamas įminti, kodėl pradėjote bėgioti.
Visi žmonės turi didesnių ar mažesnių tikslų. Manieji susiję su bėgimu. O su psichoanalitiku tai dar gerokai pasigalynėtume, kuris stipresnis.
Vaikystėje patyriau traumą – abi mano kojos yra lūžusios. Tai atsitiko bebaigiant antrą klasę. Žaidėme su berniukais prie namų, šokinėjome nuo stogelio. Man nepasisekė... Nesėkmės jausmas jau išblėsęs, o tada kojos ilgai gijo, vėliau nuo neatsargaus judesio išnirdavo, tai viena, tai kita. Mama nuvedė į tautinių šokių būrelį, kad raumenys sustiprėtų, paskui pradėjau bėgioti, su kaimynu lankiau lengvąją atletiką. Susitaikiau, kad esu silpnas, pamaniau, jog privalau kažką daryti. Gyvenome netoli Kauno marių, būdavo, du kartus nuo namų iki marių subėgioju, o kartais – ir tris. Rezultato niekuomet nesiekiau, realiai vertinau situaciją. Sportuoti buvau įpratęs nuo pirmos klasės. Pamenu, atėjo treneris, paėmė už rankos ir nusivedė į gimnastiką.
Tuojau po nepriklausomybės paskelbimo įr sulaukiau kvietimo dirbti ugniagesiu. Pagalvojau: tai, ko man reikia, – darbas įdomus ir sporto daug. Tuo metu, kai pradėjau, viskas keitėsi, profesijos prestižas kilo. Juk anksčiau, kas – gaisrininkai? Niekam tikę pijokai... O dabar mes ne tik gaisrus gesiname, bet ir avarijose gelbstime žmonių gyvybes.
Tikriausiai atmintyje išlieka kiekvienas susitikimas su mirtimi?
Bėgimas ir čia padeda. Jei iš darbo namo parsineši visas mintis, gali „stogas nuvažiuoti“. Sunku matyti kitų žmonių skausmą, sako, vagys nors sienas palieka, o kai mes užgesiname gaisrą, nebelieka nieko. Darbas labai pakeitė mano požiūrį į turtą ir pinigus: čia yra, o čia, žiūrėk, jų nėra... Per penkias minutes nieko nelieka! Tuomet akimirka, nuotrauka, vaiko piešinys tampa gerokai vertingesni.
Kai dirbame, stengiamės laikytis instrukcijų, nuo tavo veiksmų kartais priklauso ne tik paties, bet ir kitų žmonių gyvybės. Kartą važiavome gesinti gaisro į šaudyklą. Su kolega nusileidome į rūsį, atidarėme duris, staiga – sprogimas. Jo banga mus parbloškė ant grindų, iš rankų paleidome, ką turėję, girdime, kaip mus šaukia per radijo stotį, o atsakyti negalime. Buvo tikrai pavojinga situacija, laimei, gerai baigėsi.
 |
| Gretos Skaraitienės/„Žmonės“ nuotr./Aidas Ardzijauskas |
Dviejų vienodų gaisrų nebūna. O ten juk vadovaujiesi instinktais, kartais nė neprisimeni, ką darei, kaip elgeisi, – į priekį veda tik patirtis.
Auginate trylikos metų dukrą Gabiją Barborą ir šešiametį Matą Pijų. Ar namuose jiems leidžiama imti degtukus?
Mūsų namuose degtukai nesimėto, kur pakliuvę, be to, mūsų vaikai žino, kaip elgtis ekstremalioje situacijoje.
Bėgimą aplink Baltijos jūrą juk irgi galima pavadinti ekstremalia situacija? Koks buvo jūsų pirmasis žygis?
Jau senokai svajoju apie bėgimą aplink pasaulį. Kad įgyvendinčiau svajonę, nuo kažko reikėjo pradėti. Su draugu dalyvavome 50 kilometrų bėgime Gibraltare. Kitą dieną nusprendėme dar pabėgioti. Nuo kalno viršūnės pamačiau, kad galima bėgti aplinkui. Nusprendžiau pamėginti, juk dešimt kilometrų – vieni juokai. Taigi, apibėgau Gibraltarą.
Romoje sustojome grįždami iš 100 kilometrų bėgimo Palerme. Ryte pamaniau, kad būtų įdomu apsukti Vatikaną. Taigi, vieną dieną jį apibėgau pagal laikrodžio rodyklę, o kitą dieną – prieš laikrodžio rodyklę.
Vėliau buvo Balatono ežeras. Per keturias dienas įveikėme 196 kilometrus. Pirmą kartą buvau trečias, antrą kartą – antras, o trečią kartą – ketvirtas. Irgi nebloga patirtis, įgijau pasitikėjimo savimi, pradėjau jausti kūną, suprasti jo poreikius. Tuomet nusprendžiau apibėgti Lietuvą. Per dvidešimt keturias dienas sukoriau 1180 kilometrų. Baltiją įveikiau per 45 dienas, o kitą bėgimą planuoju 70 dienų.
Bėgdamas aplink Baltijos jūrą, perbėgote Lietuvą, Latviją, Estiją, Rusiją, Suomiją, Švediją, Daniją, Lenkiją, Vokietiją. Ar šiose šalyse Baltija – kitokia?
Kitokia. Latvijos pajūris tuščias, smėlėtas, horizontai gražūs, Helsinkyje, Stokholme vandens spalva kitokia, Danijoje – krūmais apaugę krantai.
O žmonės?
Irgi – skirtingi... Ir garsas apie lietuvius, matyt, nekoks nuėjęs. Švedijoje, Suomijoje turėjome užsisakę nakvynę, tačiau keletą kartų buvo, kad pamatę lietuviškus automobilio numerius žmonės persigalvodavo: „Oi, ne, atsiprašome, sūnus raktus išsivežė, negaliu jūsų įleisti...“ Teko ir palapinėje nakvoti, ir viešbučiui daugiau, nei planuota, pinigų išleisti. Dar prieš kelionę Skandinavijoje Lietuvos ambasadose dirbantys žmonės perspėjo: nekreipkite dėmesio, jei vietiniai fotografuos jūsų automobilio numerius ar domėsis, ką viename ar kitame miestelyje veikiate. Taip ir buvo... Nors kai kur žmonės apie mus jau buvo girdėję, tad smagiai sutikdavo, sveikindavo, prašydavo nusifotografuoti drauge arba net kartu bėgdavo.
Koks oras bėgant labiausiai vargina?
Man blogiausia – vėjas ir saulė. Lietus nieko tokio, gali bėgti, tik vakare jau labai norisi sušilti. Ir lietingomis dienomis palapinės miške nepasistatysi. Palapinėje išvis drėgna miegoti, tai darydavome tik tuomet, kai kitos išeities nebūdavo. Kartą į nakvynės vietą atvykome šiek tiek po aštuonių vakaro. Duris radome užrakintas. Nors ir kiek prašėme, kad šeimininkas atvyktų, nakvynės gauti nepasisekė. „Pavėlavote, aš darbą baigiau, jūsų problemos...“ – aiškino švedas.
Danijoje teko įveikti vieną tiltą. Jungiantis dvi salas, atrodo, jis nebuvo ilgas, šiek tiek daugiau nei pustrečio kilometro, tačiau vėjas pūtė taip stipriai, kad vos galėjau pabėgti. „Jei tiltuką įveiksiu, – pagalvojau, – daugiau man kliūčių nebus.“ Įveikiau.
Aidai, koks jausmas, kai padarai, ką buvai sugalvojęs?
Žodžiais sunku tai apibūdinti. Man bėgimas baigėsi, kai iki finišo liko penkios dienos. Per paskutines daug juokavome, prisiminėme nuotykius, aptarėme kelionę ir planavome naują. Kai pamačiau Nidos iškyšulį, pagalvojau, kad nieko blogo jau tikrai neįvyks, o savijauta buvo puiki. Į Klaipėdą persikėlėme senąja perkėla. Iki mano sumanyto laiko – 2013 metų rugsėjo 14 dienos 14 valandos 14 minučių buvo likę šiek tiek laiko. Išgėrėme šiltos arbatos ir tik tada pasirodėme Teatro aikštėje.
Prisipažinkite, ar yra daiktas, kurį bėgdamas visada turite su savimi?
Tikiu ne daiktais, tikiu savimi. Bėgu juk aš, ne amuletas. Kai jau tikrai būdavo blogai ir nebeužtekdavo sau pasakyti, kad viskas bus gerai, skambindavau žmonai Jurgitai. Ji kaip visada paklausdavo: „Kaip sekasi?“ „Gerai!“ – atsakydavau ir tai mane padrąsindavo.
O kaip žmona į tokius jūsų žygius išvis reaguoja? Nepyksta?
Na, žmona ant manęs gal ir yra supykusi, bet aš... Ne, visai nekonfliktiškas žmogus. Jei sulaukiu priekaištų, pagalvoju, ką galiu geriau padaryti. Kai esu namie, nesibodžiu buities darbų – ir drabužius lyginu, ir indus plaunu. Žinoma, kai ką padaryti pamirštu, bet moterys turėtų suprasti, jog vyrai vienu metu trijų darbų daryti negali (šypsosi).
Apie savo planus jai papasakoju. Bent jau stengiuosi. Kartais ji man sako: „Nereikia smulkmenų, nepasakok man nieko...“
Ar ji jau žino apie žygį aplink pasaulį? O gal iš žurnalo sužinos?
Kalbėjomės apie tai, mano svajonė jai – jokia naujiena. Labai norėčiau sau tokią dovaną įsiteikti penkiasdešimtmečio proga. Kai mano svajonė pradės virsti realiais darbais, tikiuosi, sulauksiu pritarimo. Dabar jos atsakymas tikriausiai būtų – „ne“.
Tiesą sakant, labiausiai norėčiau, kad šią svajonę įgyvendintume kartu. Jau suskaičiavau, tektų aplankyti 32 šalis, nubėgti apie 36 tūkstančius kilometrų, o bėgimas užtruktų šešis ar septynis šimtus dienų.
 |
| 15min.lt nuotr./Aidas Ardzijauskas |
