15-os išvyko į Lietuvą siekti savo svajonės
Į pramoginių šokių pasaulį vaikinas pirmą kartą įžengė 12 metų, tačiau tada dar neturėjo didelio būrio gerbėjų, kurie jo vardą skanduotų ir skatintų siekti savo tikslų. Tuo metu mažai kas juo tikėjo ir net negalvojo, kad iš šios Dmytro svajonės apskritai kažkas gali išeiti.
Bet jis judėjo toliau ir mažais žingsneliais įsiliejo į sportinių šokių pasaulį: „Supratau, kad reikia daug dirbti ir iki šiol daug dirbu.“
Netrukus šokėjo kelyje atsirado Lietuva. Pasirodo, apie mūsų nedidelę, tačiau stiprią šalį Dmytro iš pradžių net nenutuokė. Apie ją sužinojo tik tada, kai 15-os ėmė ieškoti šokių partnerės ne Ukrainoje, o būtent kitoje valstybėje.
„Po dvejų metų šokių karjeros Ukrainoje sugalvojau, kad noriu judėti kažkur toliau ir surasti kitą partnerę. Šokėjai turi savo internetinius puslapius, kur iš viso pasaulio gali susirasti savo šokių partnerį. Ilgai ieškojau ir išėjo, kad galutiniu variantu tapo Lietuva, nors ir nežinojau, kur ji yra“, – partnerės paieškas prisimena Dmytro.
Jo sprendimą išvykti į Lietuvą ir drąsiai siekti savo svajonės tvirtai palaikė mama. Anot vaikino, ji suprato, kad sūnui sėdint namuose, tikslai patys nebus įgyvendinti.
„Mama žinojo, kad dėl didelio sporto kartais reikia kažką paaukoti, jei nori gauti daugiau. Suprantu, kad jai sunkiau dėl to, jog savo 15-metį sūnų turėjo palydėti į kitą šalį ir suprasti, kad labai retai ji matys, bet viskas yra dėl rezultatų ir karjeros. Todėl su mano idėja ji sutiko“, – džiaugiasi Dmytro.
Dėl to vos spėjo sumirksėti ir vaikinas ėmė krautis lagaminus. Iš pradžių į Lietuvą jis atvyko kartu su mama ir tik savaitei, bet netrukus šį kraštą taip pamilo, kad nusprendė į Ukrainą nebegrįžti.
„Pasiėmiau tik mažą 7 kilogramų lagaminą ir minimaliai kažkokių rūbų bei daiktų. Teko viską ten nusipirkti. Mama viena išskrido atgal namo“, – prisimena jis.
Likęs Lietuvoje, Dmytro turėjo pažinti ne tik naują šalį, bet ir tai, dėl ko čia atvyko – savo naują šokių partnerę. Iš pradžių jis susipažino su jos šeima, tačiau pirmo susitikimo metu vaikinas jautėsi kaip ne savame kailyje. Ir viskas dėl lietuvių kalbos.
„Atsimenu, kai važiavau taksi ir susipažinau su partnerės šeima. Visi kalbėjo lietuviškai, o aš nei vieno žodžio nesupratau ir neturėjau minties, apie ką jie kalba. Dėl to tada įdomiai jaučiausi. Atrodė, kad Ukraina kaip ir netoli, bet visiškai nesupratau, apie ką jie kalba.
Kažkiek laiko man buvo nejauku ir sporto klube su kitomis poromis, nes jie kažką šalia aptarinėdavo. Kokį pusmetį man buvo nejauku, o ir pats nekalbėjau lietuviškai, nes tiesiog bijojau prabilti. Todėl su manimi kalbėjo lietuviškai, o aš su jais – angliškai“, – apie pirmuosius iššūkius Lietuvoje kalba vaikinas.
Laikui bėgant Dmytro liežuvis nebesipynė ir lietuvių kalba iš jo lūpų kartais skambėdavo tobulai. O viso to paslaptis? Pasirodo, jos nėra, nes vaikinas niekur kalbos papildomai nesimokė, tiesiog stengėsi atidžiai klausytis ir žodžius gaudyti kasdienybėje.
„Kartais nesuprasdavau, ką reiškia vienas ar kitas žodis, bet tiesiog prisimindavau, kad vienoje ar kitokioje situacijoje taip lietuviai sako, todėl ir aš sakydavau. Vis suprasdavau, ką jie sako, o jei ne, tai išsiversdavau į anglų ar rusų kalbą. Iki šiol neturėjau jokių privačių pamokų ir visko išmokau per gyvą bendravimą“, – apie lietuvių kalbos pažinimą pasakoja Dmytro.
Be to, jis priprato ne tik prie kalbos, bet ir prie lietuviško oro. Visi vaikino šeimos nariai, draugai svarstydavo, kad Lietuvoje neįtikėtinai šalta, o oras nuo Ukrainos skiriasi kaip diena ir naktis. Tačiau Dmytro greitai artimuosius nuramino – čia temperatūros skiriasi vos vienu ar dviem laipsniais.
„Aš pats net neturėjau tokios problemos, bet man buvo keista, kodėl kiti taip sako. Mėgstu visus sezonus, o bendrai mėgstu ir Vilnių. Palyginus su Kijevu, jis mažas miestas, bet man patinka jo senamiestis, jaukumas, grožis. Suprantu, kad noriu toliau čia gyventi. Kai gaunu kažkokių pasiūlymų išskristi į Vokietiją, visada atsisakau ir sakau ne, nes Vilnius yra mano miestas ir aš noriu čia likti“, – šypsodamasis sako pašnekovas.
Po Lietuvos vėliava – prizinės vietos ir viską griaunanti viza
Jau penkerius metus Lietuvoje gyvenantis Dmytro greitai pradėjo kilti ir šokių karjeros laipteliais. Lankydamas sportinių šokių klubą „Ratuto“ ir atidžiai klausydamas profesionalės Eglės Visockaitės pastabų, jis su lietuvių partnere drąsiai dalyvavo ne viename konkurse, o iš jų nuolat parsiveždavo po medalį.
„Pats pirmas rezultatas buvo varžybų „Lithuanian open“ metu, kai su savo pirma partnere užėmėme antrą vietą. Pirmą vietą paėmė Karolis Burneikis, kuris yra daugkartinis Lietuvos čempionas. Tai mums su partnere tapo ženklu, kad mes ne šiaip sustojome, o tam, jog žinotume, kad galime pasiekti daugiau.
Todėl 2019-aisiais laimėjau Lietuvos čempionatą jaunimo grupėje iki 21-erių metų. Tai iš tikrųjų buvo nerealu, nes negalvojau, kad nuskrisiu į kitą šalį ir laimėsiu tos šalies čempionatą. Jaučiau keistą jausmą, kai stovi pirmoje vietoje, užgroja lietuviškas himnas ir tu jį girdi pirmą kartą. Didžiavausi savimi“, – prisimena šokėjas.
Dmytro sąraše puikuojasi ir pergalės Europos bei pasaulio čempionatuose. Štai kartą jis atstovavo Lietuvą Moldovoje, Kinijoje ir nors čia nepasiekė pačių aukščiausių rezultatų, tačiau visą laiką buvo per vidurį ir varžovams jokiais būdais neketino nusileisti.
„Tai buvo rezultatai, kurie reiškė daug mano karjeroje“, – neslepia jis.
Vis dėlto neretai Dmytro entuziazmas dingdavo dėl netikėtai galioti nustojusios vizos, kuri jam leisdavo Lietuvoje gyventi metus. Užuot galvojęs, ką galėtų paruošti kitam šokių numeriui, vaikinas pradeda mąstyti apie tai, kaip ilgiau išbūti Lietuvoje ir kokių dokumentų jam prireiktų.
„Kiekvienais metais yra tam tikras iššūkis, kad galėčiau likti Lietuvoje. Surinkti visiems dokumentams užtrunka porą mėnesių, nes juos dar turi patvirtinti, ar tikrai noriu čia gyventi, ar nieko blogo nepadarysiu. Tada vėl gaunu šansą pasilikti dar metams. Būna tikra šventė, kai leidžia pasilikti“, – sako Dmytro.
Vis tik kartą vaikinas nespėjo laiku susitvarkyti dokumentų ir teko trims mėnesiams išvykti iš Lietuvos. Jis neslepia, kad tuo metu jautėsi pasimetęs, nes savo gyvenimą matė nebe Ukrainoje.
„Atrodė, kad Lietuvoje gyvenau visą laiką, todėl grįžęs nežinojau, ką man daryti toliau ir ko aš noriu. Buvo sunku suprasti, kad tu tiek daug pasiekei, tiek daug dirbai, darei, bet grįžtai ten, nuo ko viskas ir prasidėjo. Nežinojau, ar apskritai šoksiu toliau, nes mūsų šalyje labai sunku rasti šokių partnerę. Pamenu, kad buvo sunkus periodas ir net pusę metų negalėjau rasti partnerės. Tada vos nemečiau šokių“, – skaudų laikotarpį prisimena šokėjas.
Bet kaip ten sakoma – trečias kartas nemeluoja? Nemelavo jis ir Dmytro, nes kelis mėnesius leisdamas Ukrainoje, jis ir vėl susirašė su mergina iš Lietuvos.
„Tai buvo trečias kartas, kai grįžau į Lietuvą. Ir nors su ja išsiskyrėme po pusantro mėnesio, bet supratau, kad nesvarbu kur, su kuo, bet aš noriu likti Lietuvoje. Jei išsiskirsiu ir vėl su partnere, tai neskrisiu atgal į Ukrainą, o visais įmanomais būdais bandysiu likti čia“, – tikina jis, pridėjęs, kad su lietuvių partnerėmis jam nuolat sekėsi – su pirma susipažino internetu, antrą užkalbino Baltarusijos varžybose, o trečia jį atgal grąžino į Lietuvą.
Nors Dmytro akivaizdžiai dega aistra šokiams, bet jis neslepia, kad būna dienų, kai tiesiog perkaista ir viską norisi mesti. Jis pastebėjo, kad didžiausią įtaką tam galėjo padaryti ir praeitų metų karantinas, kai jis negalėjo išeiti treniruotis ir teko dienas leisti ant sofos.
„Iš pradžių buvo labai faina, nes turi neplanuotų atostogų ir galimybių pailsėti fiziškai bei morališkai. Tačiau po mėnesio be treniruočių tu supranti, kad grįžti į salę, iš naujo dirbti ir sportuoti tiesiog per sunku. O man, kaip sportininkui, sunku matyti ir pripažinti sau, kad nebegali padaryti daug dalykų, kuriuos anksčiau mokėjai.
Supratau, kad esu žymiai blogesnėje formoje nei buvau. Galvodavau, o, kaip faina ant sofkės pasėdėti ir vietoj treniruotės žiūrėti keturias valandas televizorių. Ačiū treneriams, kurie paruošė, skambino, kalbėjosi ir palaikė. Galiausiai viskas po savaitės grįžo į savas vėžes ir mes vėl pradėjome dirbti“, – apie įveiktas kliūtis kalba Dmytro.
Studijos Vilniaus kolegijoje ir kodėl nenori grįžti į Ukrainą
Be sportinių šokių Dmytro užsiima ir kitomis veiklomis. Pavyzdžiui, prieš daugiau nei dvejus metus įstojo į Vilniaus kolegijos verslo vadybos ir marketingo studijas. Ir nors šiuo metu mokslus dėl užimtumo padėjo į šalį, tačiau jų apleisti vaikinas nežada.
„Labai ilgai galvojau, ką noriu veikti gyvenime, nes mokslai nėra mano stiprioji pusė. Na, bent nebuvo visą gyvenimą, nes į mokyklą teko dažnai ir neiti. Todėl ieškojau tokios profesijos, kuri galėtų būti aktuali ateityje.
Taip atsiradau verslo vadybos ir marketingo studijose. Įstojau į mokamą vietą, nes be lietuvių kalbos egzamino sunku įstoti nemokamai. Tačiau manau, kad ten yra dalykų, kurie bendrai reikalingi gyvenime. Nesvarbu, ar dirbi, ar nedirbi, bet vis tiek reikia išmanyti teisę, reklamą, statistiką ir buhalteriją“, – mano pašnekovas, pridūręs, kad gal jį labiau traukia menai.
Didžiąją dalį laisvo laiko užima ne tik šokiai, bet ir muzika. Pasirodo, po sunkių treniruočių Dmytro grįžta namo ir į rankas paima savo mylimą gitarą. Ja pagroti vaikinas mėgsta likus 10 minučių iki miego, nes, kaip pats sako, tai taip atpalaiduoja, kad visas stresas kaipmat dingsta.
„Kaip ir su lietuvių kalba, taip ir su gitara neturėjau nė vienos pamokos. Išmokau visiškai vienas. Esu prie meno ir turiu gerą klausą, todėl per gimtadienį sugalvojau sau pasidovanoti gitarą. Jau vieną turiu Ukrainoje, tai nusipirkau ir Lietuvoje. Labai to pasiilgau.
Dabar po sunkios darbo dienos man patinka 10 minučių prieš miegą pagroti ir visas stresas nueina. Bet groju tik sau, nes grojant kitiems atsiranda atsakomybė, kad nebegaliu sugroti blogai. Namie aš galiu būti ramus. Man taip labiau patinka“, – šypsodamasis sako D.Taranovas.
Savo kasdienybę Lietuvoje jis praturtina ir dar viena veikla – čiuožinėjimu ant ledo. Kiekvieną savaitgalį Dmytro eina į Vilniuje įsikūrusią ledo čiuožyklą, kur stengiasi išmokti naujų triukų.
„Prieš du mėnesius atradau sau naują veiklą, kuri man labai patiko. Ir nors neprofesionaliai, bet bandau išmokti visus triukus, šuolius ant ledo. Gal dėl to, kad esu šokėjas, tai viskas man išeina koordinuotai“, – svarsto jis.
Meilė naujai šaliai Dmytro auga kiekvieną dieną. Ir panašu, kad į Ukrainą jis greitu metu nesiruošia grįžti. Vaikinas prisipažįsta, kad jau ilgą laiką negalvojo apie savo šalį, o labiau apie namiškius – sunku, kai jie toli.
„Čia esu visiškai vienas, reikia pačiam dirbti, organizuoti gyvenimą ir dažnai norisi pamatyti būtent artimuosius. Dėl pandemijos tai sunku įgyvendinti, lauktų labai sudėtingas procesas. Tiesiog nuskristi vienai dienai neišeis dėl izoliacijos. Ir mano tėvai negali atskristi į Lietuvą, reikia skiepo, kai kur uždarytos sienos.
Aš gal kartą per pusę metų nuskrendu į Ukrainą, pabūnu kelias dienas ir grįžtu atgal. Bet tokių minčių, kad norėčiau grįžti atgal – tikrai ne. Taip, norisi pamatyti šeimą, bet supranti, kad tavo gyvenimas jau Lietuvoje“, – 15min kalbėjo Dmytro.
