Apsilankiusieji 22-oje Vilniaus Knygų mugėje turėjo galimybę susitikti su savo mėgstamais rašytojais ir įsigyti jų kūrinių bei gauti autografą. Be to, buvo organizuojami ir pokalbiai bei diskusijos su įvairiais žmonėmis skirtingose LITEXPO parodų rūmų vietose.
Čia apie savo naujausią knygą „Kaip būti“ nuotoliniu būdu kalbėjo ir Vaiva Rykštaitė. Ji yra „įtraukianti, bet neipareigojanti knyga“, kaip pateikiama aprašyme. Arba, kaip Dovilė Filmanavičiūtė pokalbio su autore metu pasakė, „kavos staliuko knyga“.
Tiesa, „Kaip būti“ išleista jau antru tiražu, tačiau, pati Vaiva teigė, kad nesitikėjo tokios knygos sėkmės.
„Kai manau, kad knyga bus nesėkminga, tai ji kaip tik būna labai sėkminga“, – atvirai teigė autorė, pridėdama, kad kūrinio populiarumui įtakos galėjo turėti ir jos aktyvumas socialiniame tinkle „Instagram“.
Vaiva neabejinga tam, kas vyksta Ukrainoje
Kadangi V.Rykštaitė gyvena Havajuose, pas ją buvo septynios valandos ryto, o pas mus – septynios vakaro. Šis laiko skirtumas, regis, netrukdė susikalbėti, nors ir, kaip rašytoja teigė, miegojo vos keletą valandų.
„Nors kalbame per vandenynus, bet esame šalia“, – pastebėjo pokalbį moderavusi žurnalistė D.Filmanavičiūtė.
Kaip pati Vaiva pripažino, daug kas sako, kad Havajuose jai neturėtų rūpėti dabartinės liūdnos aktualijos iš Ukrainos, tačiau rašytoja nesupranta taip kalbančių ir teigia, kad šiuo metu dar geriau suprato, kur yra jos tikrieji namai ir žmonės.
„Pajutau tą atskirtį nuo amerikiečių, kurie labai atsainiai į viską, kas vyksta Ukrainoje, žiūri. Kai kalbu su jais, pajuntu svetimumą. Net rašiau piktas žinutes vyro šeimai ir draugams, kad jų tyla mane skaudina. Norėčiau, kad jie bent paaukotų kokį eurą ar sureaguotų socialinėj medijoj. Ir pati nevaidinsiu didvyrės, negrįžčiau su trimis vaikais kariaut, neičiau prieš tanką, tačiau man rūpi“, – tikino pašnekovė.
Kai prasidėjo nerimas dėl Ukrainos, pirma Vaivos mintis buvo, kam reiks rašyti, jei neliks Lietuvos.
„Kai ateina karas, žūsta visų asmenybės. Bijau, kad nebus su kuo kalbėt ir kam kalbėt. Kaip autoriui publika, taip rašytojui skaitytojas yra reikalingas“, – sakė moteris.
Palaikymą Ukrainai rašytoja reiškė ir anksčiau, savo instagrame. Ji su vaikais ant rankų stovėjo Havajų miestelio greitkelyje.
„Mes šiandien stovėjom už Ukrainą. Su mažais vaikais ant rankų, Havajų miestelio greitkelyje. Labai kviečiu tą padaryti ir kitus užsienio lietuvius. Net jei savo miestelyje stovėsite vieni. Aš šiandien irgi iš pradžių viena stovėjau. Atsistūmiau į kalną vežime trijų mėnesių Radvilą, keturmetė Indraja už rankos, plakatai po pažastimi. Buvo keista, kiek nejauku. Bet kai pro šalį važiavusi moteris parodė man į viršų pakeltą nykštį, akimirksniu prisiminiau, kad čia juk ne apie mane. Ne ne apie tai, kaip aš toje šalikėlėje viena stovėdama jaučiuosi. Ir tada iškėliau plakatą aukštai ir pradėjau žiūrėti pravažiuojantiems į akis.
Labiausiai palaikymą reiškė (pypsino, mojavo, rodė pergalės ir shaka gestus) havajiečiai, fūrų vairuotojai ir senyvo amžiaus baltieji amerikiečiai. Beveik absoliuti dauguma abejingų išliko mano amžiaus ir jaunesni. Čia iš dviejų valandų stovėjimo su „Stand with Ukraine“ ir „Stop war“ plakatais kelkraštyje.
Netrukus prie manęs prisijungė Sandra , irgi su mažu vaiku ir su visa šeima. Stovėjom kartu. O tada sustojo automobilis ir prie mūsų netikėtai prisijungė viena amerikiečių pora, irgi pasidarę plakatus. Tik viena pora, bet tai taip daug reiškė!
Manęs kai kas klausė, o ką reiškia stovėti, jei gyveni kažkur Havajuose, kažkokiam niekam negirdėtame miestelyje? Ir aš atsakau: tai reiškia VISKĄ. Klaidinga manyti, kad kažkas kitas kažką turi daryti. Kad veiksmas vyksta tik Londone, Niujorke ir Romoje. Tikiu, kad jei kiekvieno mažo miestelio gyventojai išeis į gatves su plakatais, tai šitaip mes atkreipsime pasaulio dėmėsį, gal kažką išjudinsime. Surinksime daugiau pinigų paramai. Pakelsime kovotojų dvasią. Parodysime solidarumą. Kiek žinau, Oahu lietuviai organizuojasi protestui kartu su ukrainiečiais. Havajų saloje ukrainiečiai taikiai protestuos sekmadienį – jungsiuosi irgi.
Ką noriu pasakyti. Jei aš su kūdikiu ant rankų šiandien galėjau, tai gali ir TU“, – rašė ji.
Baimė būti neaktualiai
Kai V.Rykštaitė žiūrėjo „Seksas ir miestas“ naujausią sezoną „And Just Like That…“ suprato, kad ten vaidinančios aktorės jau atrodo nebeaktualios, tarsi pasimetusios šitame pasaulyje. Šis suvokimas jai sukėlė minčių ir apie save.
„Aš kartais irgi taip jaučiuosi, nes jau yra dalykų, apie kuriuos galiu pasakyti, kad mano laikais taip nebuvo. Anksčiau atrodė, kad niekada nepasensiu, domėsiuosi aktualijomis. O dabar nesuprantu lyties keitimo, nesuprantu tos galimybės paaugliams leistis hormonus“, – savo mintis liejo ji.
Kai Vaivos paklausė, ar ji bijo, kad bus neaktualūs jos tekstai, ji ramiai atsakė, kad pačiai yra įdomu atsiversti seną žurnalą ir pažiūrėti, kaip viskas atrodė tuo metu.
„Rinkausi į knygą dėti ir senesnius tekstus, pavyzdžiui, rašytus tada, kai tik prasidėjo pandemija, nors knyga išleista jau per antrąją susirgimų bangą. Motinystė, manau, yra universalesnis, nekintantis dalykas, o emigracija, pasirinkimai ir kitos temos gali keistis. Tiesą sakant, netgi tikiuosi, kad kai kuriais aspektais knyga pasens, kad nereikės aiškinti feminizmo ir LGBT, nes tai bus natūralu. Vienas dalykas tikrai nepasens – meilė vaikams“, – kalbėjo pašnekovė.
Anot jos, atsitraukus geriau matosi pokyčiai. Kaip pavyzdį ji pateikė tai, kad Havajuose mada neegzistuoja, kadangi ten daug skirtingų kultūrų. Kai ji grįžtą į Lietuvą, pamato, kas pasikeitė, nors žmogus, gyvendamas čia, net nepastebi.
„Anksčiau niekas kavinėse nevalgydavo mėsainių, o dabar – valgo ir net neprisimena, kad prieš kurį laiką jų tiesiog ten nebūdavo“, – juokėsi ji.
Knygoje aprašomos vertybės yra Vaivos siekiamybė
„Kai nepavyksta pagal tas vertybes, apie kurias rašau, gyventi, savęs negraužiu. Vietoje to – reflektuoju. Atsitraukiu į stebėtojo būseną. Turiu idėją, ko siekiu, bet kol kas taip nėra“, – pripažįsta autorė.
Havajuose viskas yra importuojama, prekės įpakuojamos į plastiką, tai ne visad pavyksta gyventi ekologiškai. Tiesa, Vaiva atviravo, kad ant vaikų irgi kartais parėkia.
„Atsimenu rašiau, kad visi turėtų užspringti, kurie valgo mėsą, bet dabar į tai žiūriu ramiau“, – juokėsi ji.
Dabar V.Rykštaitė laiko save mažiau kategoriška ir leidžia sau keisti nuomonę, atsiprašyti.
„Moku atsiprašyti, jei tikrai esu neteisi. Vyro atsiprašau, jei tingiu aiškintis. O yra situacijų, kur iš principo neatsiprašyčiau. Bet žinoma, visada sunku prisipažinti, kad esu neteisi“, – šypsojosi rašytoja.
