Su Liudmila ir Morganu susitinkame Klaipėdoje – mieste, kuriame gimė jų meilė. Brandi, didelė, kupina romantikos ir pasakų dvelksmo.
Tiek Liudmilos, tiek Morgano darbotvarkė itin įtempta. Stokholme gimęs ir užaugęs vyras gyvena Osle ir dirba kompanijoje „Hoegh LNG“, kuriai ir priklauso Lietuvos nuomojamas laivas „Independence“. Tiek šiame, tiek kituose įspūdingo dydžio laivuose, stovinčiuose įvairiuose pasaulio uostuose, Morganas von Gegerfeltas yra operacijų vadovas. Oficiali jo darbo vieta – biuras Osle, o neoficiali – visas pasaulis, taip pat ir Klaipėda, kurioje, suskaičiavęs lėktuvų įlaipinimo korteles, per pastaruosius dvejus metus teigė buvęs mažiausiai 70 kartų.
To priežastimi tapo ne tik laivas „Independence“, bet ir Liudmila Don – žavinga moteris, pakerėjusi švedą nuo pirmos akimirkos.
Liudmila Don – sumani, emocijų ir gerumo kupina klaipėdietė. 2014 metais LCC universitetas Liudmilą Don apdovanojo kaip veržliausią absolventę už tai, kad edukologijos, psichologijos ir lingvistikos išsilavinimus turinti moteris jau daugiau nei dešimtmetį savo žinias panaudoja su kaupu. Jai jau dvylika metų priklauso įmonė „Eurolingvija“, septyni įmonės darbuotojai ir pati Liudmila moko klaipėdiečius užsienio kalbų, vertėjauja, dalyvauja stažuotėse ir įvairiuose projektuose.
Klaipėdietė priminė princesę iš vaikystės svajonių
Klaipėdietės ir švedo meilė įsiliepsnojo prieš metus. Dešimtis kartų darbo reikalais į uostamiestį atvykdavęs Morganas apsistodavo „Radisson Blu“ viešbutyje, o kitapus gatvės įsikūręs Liudmilos biuras, tad moters susitikimai su klientais puodeliui kavos vykdavo būtent šio viešbučio kavinėje.
„Kai pirmą kartą pamačiau Liudmilą, buvo vasara. Sėdėjome su kolega ir atėjo ji... Aš pasakiau: „O, Dieve, pažiūrėk į šią moterį! Ji ypatinga, ji kažką tokio turi“. Po kurio laiko vienas kitam tarpduryje pasakėme „Labas“, pradėjome kalbėtis, nes abu esame tikrai labai bendraujantys. Buvo žiema, kaip tik mirė mano mama... Susitikome puodeliui kavos, tuomet ir suspindo romantika mūsų santykiuose“, – prisimena Morganas, nustebindamas, kai vyriškomis lūpomis vis suskamba romantiški akordai.
Kai pirmą kartą pamačiau Liudmilą, sėdėjome su kolega ir atėjo ji... Aš pasakiau: „O, Dieve, pažiūrėk į šią moterį! Ji ypatinga, ji kažką tokio turi.“
„Kai buvau vaikas, manau, tai buvo čekoslovakų kalėdinis filmas, ir jame buvo princesė, ji buvo mano meilė. Aš norėjau, kad mano žmona būtų būtent tokia, bet jos nebuvau sutikęs. Liuda ir yra ta princesė... Svajonės pildosi“, – netikėtai ištaria locmanu, o vėliau kapitonu tokio dydžio laivuose kaip „Independence“ daugelį metų dirbęs švedas.
Šilumos ir gilių pokalbių kupini pirmieji susitikimai giliai atmintin įsirėžė ir Liudai.
„Kai mes susitikome, suėjo 40 dienų po jo mamos mirties. Tai buvo kitoks, asmeniškas pokalbis. Morganas buvo liūdnas. Pradėjome kalbėtis, pasirodė, kad mūsų vertybės tokios pat ir požiūris į platų pasaulį sutampa. Šeima, meilė, menas... Pasirodo, jis skaito filosofines knygas, žino filosofus, kurie man, kaip psichologei, puikiai žinomi. Negalėjau tuo patikėti!“ – žvelgdama į savo vyrą šypsosi Liudmila.
Puodeliui kavos susitikę bičiuliai pasimatė ir kitą vakarą, ir trečią – tai buvo sausio 9-oji. Romantikos nestokojantis Morganas, pakerėtas Liudmilos moteriškumo, ėmė ir pasiūlė jai už jo tekėti.
„Jis tiesiog ėmė ir pasakė: „Tu ypatinga moteris, aš tavęs ieškojau visą gyvenimą, tekėk už manęs“, – prisimena Liudmila. „Tai nebuvo juokelis“, – rimtai atsako Morganas, žvelgdamas į savo mylimąją.
Iš širdies gelmių sklindantis meilės prisipažinimas ir tikrosios sužadėtuvės įvyko Vilniuje.
„Na, tąkart man reikėjo pagalvoti, tad jam teko pirštis dar kartą, – juokiasi Liudmila. – Tai buvo vasara. Morganas pasipiršo praėjus 20 minučių nuo lėktuvo nusileidimo Vilniaus oro uoste. Tiesiog pasakė: „Nebegaliu be tavęs.“
Morganas puikiai pamena tą dieną. Prieš keliaudamas į Lietuvą Oslo oro uoste pražingsniavo pro juvelyrinių dirbinių parduotuvę, tačiau kažkas suspindęs akyse jį privertė sugrįžti.
„Aš nebijau prarasti nepriklausomybės, nes man jos su kaupu“, – juokauja žodžiais žaidžiantis švedas, turėdamas galvoje laivą „Independence“
„Ji kartą man pasakė, kad kai įsigyji daiktą, jis turi tarsi kalbėtis su tavimi. Sakė, negaliu tiesiog pirkti rankinės, ar batų, turiu pajusti, kad man priklauso. O aš įeinu į oro uostą Osle, ten didelė juvelyrikos parduotuvė, nuostabi, nepaisant to, kad yra oro uoste, praeinu ir grįžtu atgal, nes kažką akimirką pamačiau. Prieinu ir suprantu – tai mano Liudai“, – pamena Morganas.
Susituokė lygiai po metų
Liuda juokauja nenorėjusi prarasti savo ilgai turėtos nepriklausomybės ir tuoktis neskubėjusi, tačiau mylimasis jau nekantravo.
„Aš nebijau prarasti nepriklausomybės, nes man jos su kaupu“, – juokauja žodžiais žaidžiantis švedas, turėdamas galvoje laivą „Independence“ ir reiškiantį „Nepriklausomybė“, kuriame jo žmona kol kas dar nesilankė nė karto.
Ir lygiai po metų, lemtingą sausio 9-ąją, Stokholmo katedroje – bažnyčioje, kurioje tuokiasi švedų karališkos šeimos nariai – suskambo tūkstančiai vargonų.
Sutuoktiniai susijaudinę pasakoja apie ceremoniją, kurią papuošė iš Lietuvos vežtos gėlės – gipsofilijų žiedai. Jaunikis pasipuošė oficialiu, susitikimui su karaliene, ypatingoms progoms ir iškilmėms skirtu kapitono kostiumu, o nuotaka gimtinėje siūta „Tiulo fėjos“ suknele.
„Prie bažnyčios aidėjo varpų garsai, o kai viduje katedros užgrojo 3 200 vargonų, net šiurpuliukai ėjo per kūną. Tai buvo fantastiška, nenupasakojama. Svečiams riedėjo ašaros, palaiminimą suteikė moteris kunigė, kuri buvo daug metų artima Morgano mamai“, – pasakojo Liudmila.
Ir nors mylimojo tėvų jai neteko pažinti, jo mamą jai primins ypatingas palikimas – Morgano brolio perduota 1950-ųjų „Chanel“ rankinė, kuria mama puošėsi tik itin ypatingomis progomis.
„Kai ji įėjo į bažnyčią lydima tėčio, nieko nemačiau, tik jos akis... Ji buvo nuostabi, o šventė buvo fantastiška“, – komplimentų moteriškumu alsuojančiai savo žmonai negaili Morganas, kuriam ši santuoka antroji.
Iškilmės, kuriose dalyvavo tik šeimos nariai, netikėtai įvyko Stokholmo jūrų muziejuje. Šią vietą vietoj viešbučio pora pakeitė likus vos penkioms dienoms iki iškilmių. Jūra įaugusi į kraują tiek klaipėdietei Liudmilai, tiek ant bangų nuo paauglystės besisūpuojančiam Morganui, kurio vienu pirmųjų praktikos laivų tapo ir Klaipėdoje viešėjęs įspūdingas norvegų burlaivis „Christian Radich“.
Padeda globotinei
Sausio 9-oji ypatinga diena tapo ir Liudmilos globotinei Marinai, dabar jau 27-erių merginai, kuria klaipėdietė rūpinasi nuo tada, kai jai tebuvo vos šešeri. Praktiką „Danės“ vaikų globos namuose atlikusi Liudmila negalėjo pamiršti iš paskos tipenusios šešiametės mergaitės ir neapleido iki šiol.
„Paklausiau, ar tu krikštyta, ar norėtum, kad tave pakrikštyčiau? Taip tapau jos krikšto mama. Pradėjau ja rūpintis būdama 19-os metų. Turėjau „Zaporožietį“, veždavausi prie jūros, savaitgaliais pasiimdavome į namus. Mama man sakė, jei kažką prisijaukini, negali apleisti, – pamena Liudmila, – Mūsų sutuoktuvių dienos rytą ji puošė bažnyčią gėlėmis ir jai pasipiršo jos draugas. Tai ypatinga diena mano mergaitei.“
Morganas – iš kilmingos šeimos
Tuoktuvės Stokholmo katedroje leidžiamos tik ypatingiems asmenims. 3 200 vargonų ypatingą dieną skamba tik karališkos šeimos nariams ir išimtinę teisę čia tuoktis turintiems asmenims.
Žmonos giriamas Morganas kuklinasi pasakodamas apie savo kilmingą prigimtį.
„Nieko čia ypatingo“, – numodamas ranka taria jis, tačiau šio žmogaus giminės medis išties ypatingas. Privilegiją susituokti šioje bažnyčioje suteikia jo šaknys – švedas yra kilęs iš riterių šeimos.
Morganas savo šaknis yra ištyrinėjęs itin giliai, tačiau apie tai kuklus žmogus nelinkęs pasakoti ir sureikšminti. Savo tėvo šeimos istoriją jis išnaršė iki pat XII amžiaus, o mamos – iki XIII. Jo šaknys driekiasi ir Vokietijoje, ir Škotijoje, ir Prancūzijoje, ir Rusijoje. Liudmila drąsiai ir išdidžiai pasakoja apie ypatingą išrinktojo genetinį medį ir apie tai, kad iki 12-os metų jis gyveno Tiškevičių rūmus primenančiame dvare visai šalia Stokholmo. Dabar jame veikia muziejus.
Planuoja ateitį
Jei reikės, skaičiuosiu kankorėžius parke, – yra sakęs Liudmilai Morganas, dėl mylimosios galintis atvykti gyventi kad ir į Klaipėdą.
Paklausti, kur gi bus jų namai, įsimylėjėliai kol kas tik šypsosi.
„Jei reikės, skaičiuosiu kankorėžius parke“, – yra sakęs Liudmilai Morganas, dėl mylimosios galintis atvykti gyventi kad ir į Klaipėdą.
„Aš puikiai susitvarkiusi savo gyvenimą čia, nenoriu tiesiog važiuoti, nes man ir Lietuvoje yra labai gerai, o jam labai gerai Osle, – sakė iš artimųjų klausimų, kur gi ketina gyvent, šiuo metu dažnai sulaukianti Liudmila, – Dabar visi to klausia. Per mėnesį viskas paaiškės. Padaviau paraišką į Oslo universitetą dėstyti ir studijuoti doktorantūrą, klinikinę lingvistiką – tai studijos apie smegenų veiklos ir kalbos sąsajas. Morganas labai teisingas žmogus, galvoja apie mano laimę, kas man būtų gera ir malonu. O tai intelektualūs dalykai. Kas gali būti geriau nei dėstyti universitete ir gauti daktaro laipsnį?“.
„Kalbame, kad reikėtų gyventi Havajuose, – rimtas kalbas juokaudamas nutraukia Morganas, – O mūsų planai... Turėsime šeimą. Jos šeima nuostabi, daug šiltesnė ir atviresnė už daugelį švedų šeimų. Turėsime būtinai vienus namus Lietuvoje, o toliau – matysime, gal Norvegija, gal Lietuva, gal dar kažkuri šalis. Jei norėčiau, galiu grįžti į kapitono pareigas, galiu sutarti su kompanija ir dirbti iš Klaipėdos“.
Visada kartu
O kol kas, kur pora bebūtų, kartu ar atskirai, nors ir skamba keistai – visada miega kartu.
„Kai aš mergaitėms papasakoju apie tai, jos kone verkia... Morganas labai romantiškas vyras, nuo to momento, kai mes esame kartu, mes nesame miegoję atskirai, net jei tai virtualus būdas. Grįžę namo įsijungiame vaizdo ryšį, nesvarbu, ar jis Japonijoje, ar Kolumbijoje, matome vienas kitą ir užmiegame“, – nustebina Liudmila.
Nuo tada, kai esame kartu, nesame miegoję atskirai, net jei tai virtualus būdas. Grįžę namo įsijungiame vaizdo ryšį, ir nesvarbu, jis Japonijoje ar Kolumbijoje, matome vienas kitą ir užmiegame kartu.
„Jei ryšys blogas, mobiliojo baterija nusėda, naktį atnaujiname ryšį, dažnai to net neprisimename. Tad vienu ar kitu būdu visada miegame kartu“, – antrina ir Morganas, dėl žmonos sukariantis tūkstančius kilometrų, net jei ją gali išvysti vos porą dienų.
„Sako vyrai neturi laiko žmonoms, nes užsiėmę. Jis skrenda iš kito pasaulio galo, kad pabūtų kartu dvi dienas“, – glausdamasi prie vyro, kurio kelionės driekiasi į JAV, Kolumbiją, Čilę, Urugvajų, Braziliją ir kitas tolimas šalis, pasakoja sutuoktinė.
„O taip, iš Urugvajaus su keltu iki Argentinos, laukiu 6 valandas, skrendu į Frankfurtą, iš jo į Kopenhagą ir tada į Palangą, o kitą dieną skrendu į Oslą“, – apie nuovargį neužsimindamas nė žodžiu pasakoja rūpestingas vyras, į vestuvių iškilmes bilietą lėktuvu nupirkęs net ir Liudmilos jorkšyro terjero veislės kalytei, o savo moteriai pažadėjęs, jog šventę ji prisimins visą gyvenimą.
„Tai vyras, iš kurio nieko daugiau net nebegalėtum tikėtis. Supranta, kas yra moteris, šeimos vertybės, moteriškumas. Tai, kad gali būti liūdna, ir net rimčiausias problemas geba paversti juokais, – liaupsina vyrą klaipėdietė, pripažindama, kad kalbos, jog Klaipėdoje nebėra gerų vyrų, nieko vertos – reikia tik tikėti ir svajonės išsipildys.
Liaupsių savo žmonai, meiliai vadinamai sniego pelyte, negaili ir Morganas, puse lūpų užsimindamas, jog Skandinavijos moterys prarado moteriškumą bei žavesį ir prieš atsisveikindamas pacituoja filosofo Žano Polio Sartro, kuris Paryžiuje dėstė jo mamai, mintį, jog moteris ir vyras turi tas pačias vertybes, tačiau turi išlikti vyru ir moterimi.
