– Ne paslaptis, tavo kurtas filmas „Advokatas“ smarkiai prisidėjo prie to, kad gavai LGBT+ lyderio apdovanojimą. Kiek stebėjau tave socialinėse medijose, pastaruoju metu daug su šiuo filmu keliauji!
– Iš tiesų labai džiaugiuosi šia sėkme – pandemija ją netgi tarsi pratęsė, nes filmas buvo pirmą kartą pristatytas praeitų metų kovo mėnesį ir jau yra pakviestas į 30 festivalių, išplatintas daugelyje šalių. Šiemet pristatysiu „Advokatą“ dešimtyje užsienio miestų – jau tai padariau 6-iuose Prancūzijos miestuose, Geteborge, Berlyne ir Majamyje.
Esu labai dėkingas. Turbūt niekada gyvenime tiek nekeliavau, o dabar keliauju per pandemiją – tai yra kažkas tiesiog neįtikėtino. Tikrai ilgai ilgai dėl to dirbau ir dabar galiu pasidžiaugti.
– Pabėgėlių tema tavo filme pakliuvo tiesiai prieš pat migrantų krizę Lietuvoje. Kaip tu tai nujautei?
– Išties, Lietuvoje pabėgėlių tema tapo aktualesnė tik šiemet. Manau, tai parodo, kad gerai domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, nes niekada nežinai, kada tai įvyks pas tave.
– Galbūt žinai, kokios taisyklės dabar galioja prieglobsčio ieškantiems homoseksualiems pabėgėliams? Ar yra kokių išlygų?
– Taisyklės savo esme yra vienodos visiems – turi teisę gauti prieglobstį, jeigu tau yra pavojinga tėvynėje. Jei tau pavojinga dėl to, kad esi homoseksualus, tave dėl to siekia nužudyti – vadinasi, pavojinga.
Lietuva buvo pirmoji šalis, kuri suteikė prieglobstį homoseksualiems pabėgėliams iš Čečėnijos. Tačiau tiesa yra ir tai, kad šia tema čia trūksta edukacijos. Filmo pristatymo procese pradėjau daugiau domėtis šia tema, todėl vėliau bendravau su Raudonuoju Kryžiumi, padėjau jiems surinkti per 7 tūkst. eurų.
Taip pat prisidėjau prie to, kad „Diversity Development Group“ į savo kasmet vykstančias edukacines programas šiemet įtrauktų ir LGBT+ pabėgėlių temą. Prieš kelias savaites jų kvietimu Lietuvos migracijos darbuotojams pravedžiau penkių valandų konferenciją būtent apie LGBT+ pabėgėlius. Ten buvo 5 ekspertai iš Ispanijos, kurie dalijosi ekspertize ir žiniomis – tuo labai džiaugiuosi. Taip pat migracijos darbuotojai galėjo pažiūrėti mano filmą – galbūt jis jiems suteiks daugiau įrankių, žinių.
Dabar situacija yra sudėtinga. Kaip ir sakoma mano filme, esmė ta, kad daug žmonių bėga ir nuo karo, todėl svarbu žiūrėti ir į visumą. Taip, Baltarusija naudojasi žmonėmis, bet tai dar nereiškia, kad tie žmonės neturi pagrindo ieškoti prieglobsčio. Ačiū Dievui, esu tik menininkas, dėl to neprivalau pasiūlyti sprendimų (juokiasi).
– Na, bet dėl savo lyderystės LGBT+ bendruomenėje neseniai gavai apdovanojimą Majamyje. Beje, kaip tai nutiko ir kodėl būtent Majamyje?
– Šio renginio organizatoriai yra „Harvey Milk Foundation“. Harvey Milkas buvo aktyvistas, politikas, vienas pirmųjų atvirai homoseksualių asmenų, išrinktų į valdžią Amerikoje – 1978-aisiais metais jis pateko į San Fransisko savivaldybės tarybą. Deja, tais pačiais metais jis buvo nušautas. Tai jį pavertė kankiniu, ikona – dėl to, kad jį nušovė politinis konkurentas Danas White'as.
Jis nušovė ir San Fransisko merą – po to, kai atsistatydino ir jo nebepriėmė atgal. Šis politinis konkurentas už dvi žmogžudystes buvo nubaustas labai nedidele bausme – turėjo kalėti tik 5-erius metus. Tai sukėlė dar didesnį neteisybės jausmą visuomenėje.
Stuartas Milkas, Harvey Milko sūnėnas, kartu su jo politinės kampanijos vadove Anne Kronenberg įkūrė Harvey Milko fondą. Jų misija: aktyvizmas visame pasaulyje, taip pat – Harvey Milko istorijos populiarinimas.
Stuartas Milkas 2013-aisiais metais dalyvavo ir „Baltic Pride“ eitynėse Lietuvoje. Tuo metu jis man padėjo pristatyti ir „LGBT friendly Vilnius“ žemėlapį, kurio pirmą fizinę kopiją tada ir išleidome.
Taip pat, kas įdomu, Harvey seneliai emigravo į Ameriką 1897-aisiais metais būtent iš Lietuvos. Tai buvo žydų šeima, kuri emigravo ieškoti geresnio gyvenimo, kaip ir nemažai žmonių tuo metu. Kai su Stuartu susipažinome 2013-aisiais metais, vis papasakodavau apie savo veiklą. Pagaliau ji pasirodė tinkama įvertinti (juokiasi).
– Atrodo, kad tau šis apdovanojimas yra be galo svarbus.
– Aišku, labai džiaugiuosi. 10 metų tuo užsiimu, pasakoju savo istoriją, pristatau filmus ir pan. Per tą laiką tikrai buvo sudėtingų momentų, bet niekada nepasidaviau, tikėjau tuo, ką dariau. O dabar išgyvenu šiokią tokią sėkmę, dėl ko labai džiaugiuosi.
– Ar šiuose apdovanojimuose yra apdovanojama ir daugiau žmonių? Kaip atrodė pati ceremonija?
– Tai buvo pompastiškas šou, jis vyko tokioje milžiniškoje vietoje – tai ir viešbutis, ir kazino kartu. Viešbutis yra gitaros formos dangoraižis, kuris horizontaliai dar daugiau driekiasi nei vertikaliai. Atrodo neįtikėtinai. Per kelias sales vyko pasirodymai, buvo ir cirko elementų… Žodžiu, Lietuvoje tikrai tokių dalykų nebūna. Net nežinau, ar jie būtini – tai labai amerikietiškas stilius.
Pagrindinis apdovanojimas atiteko aktorei Julie Newmar, kuriai jau daugiau nei 90 metų. Pati ji neatvyko – atvyko jos brolis, kuris yra homoseksualus. J.Newmar ne tik įkūnijo pirmąją moterį-katę pirmajame „Betmeno“ seriale, bet ir sukūrė svarbių vaidmenų LGBT+ bendruomenei. Apdovanojimų gavo ir vietiniai aktyvistai.
– O ar buvo tokių, kurie atvyktų iš tolėliau, kaip kad tu padarei?
– Iš tolėliau buvau atvykęs vienintelis. Tikrai jaučiausi labai pagerbtas, pasodintas šalia Stuarto Milko, jausmas buvo tarsi esant vienai pagrindinių vakaro žvaigždžių.
– Galbūt teko pabendrauti su kitais dalyviais?
– Tikrai pabendrauti teko, apsikeičiau kontaktais, pašokau gitaros bare, kuris yra labai aukštai (juokiasi). Dar pasidairiau po aplinkinius miestus.
Tikrai labai džiaugiuosi, esu be galo dėkingas. Iš tiesų visus labai įkvėpė ir mano kalba, o joje tiesiog pacitavau Harvey Milką, kuris kvietė visą LGBT+ bendruomenę atsiskleisti, sulaužyti mitus. Taip pat pridūriau, kad kviečiu atsiskleisti ir ne LGBT+ bendruomenės narius – kad jūs palaikote, kad esate už lygybę.
Lietuvoje siunčiu žinutę: dabar metas tai daryti ir daryti viską, kad pasistūmėtume į priekį, ir kad užtikrintume bendrapiliečių lygybę. Štai mano pasisakymas, kaip lyderio! (juokiasi)
– Grįžus į Lietuvą nuotaikos gali išties subjurti – čia situacija smarkiai skiriasi nuo JAV. Kaip pats vertini tai?
– Visų pirma, man Vilniuje gyventi smagu, čia nebijau savęs išreikšti, gyvenu gerą gyvenimą, bet, iš kitos pusės, taip, deja, diskriminacija egzistuoja ir reikia suprasti, kad tai visos visuomenės problema ir gėda. Egzistuoja mūsų bendrapiliečių diskriminacija, ir tai yra baisu.
Taip, jau praėjo beveik metai su naujuoju Seimu, bet vis dėlto dalykai į priekį nepasistūmėjo. Kalbama apie dialogus su „maršistais“, su Bažnyčia, „maršistai“ netgi kviečiami į Seimą garbingiems priėmimams, tiksliau – į Seimo kiemelį, nes jie nevakcinuoti, todėl reikia išeit pas juos į lauką (juokiasi). Jiems yra tiesiamas raudonas kilimas.
Bet ne mano vardu, nes man atrodo, kad tokio dialogo tikrai nereikia. Reikėtų lyderystės, reikėtų, kad politikai rodytų pavyzdį ir šviestų visuomenę, o ne kalbėtųsi su bet kuo ir apie bet ką.
– Bet juk yra tokių politikų?
– Na, taip. Esu labai dėkingas Tomui Vytautui Raskevičiui už jo istorinę pergalę ir jo kalbėjimą, pastangas. Reikia, kad daugiau politikų rodytų tokią lyderystę. Nereikia būti homoseksualiam, kad rodytum lyderystę dėl visuomenės progreso, lygybės.
Nausėda į veidą spjauna Lietuvos šeimoms, skirstydamas į „grynas“ ir „negrynas“ – ne tokiais konkrečiais žodžiais, bet vardindamas tai, kas „moralu“, „palaiminta Bažnyčios“, nors Lietuvoje tikėjimo laisvė kaip ir egzistuoja.
Pasigendu ir Aušrinės Armonaitės aktyvesnio kalbėjimo, strategijos, pateikimo, ir Viktorijos Čmilytės-Nielsen, ir Ingridos Šimonytės… Taip, Ingrida sako, kad ji balsavo ir balsuos už partnerystę, bet jos sąlygose lieka tokia žvaigždutė, kad jų partija šiuo klausimu neturi sutarimo. Bet sutarimo reikia ieškoti – juk valdančioji koalicija yra atsakinga už įstatymus ir diskriminaciją, kuri šiuo metu yra.
Taip veikia politinė sistema ir tai bus įrašyta Lietuvos istorijoje, todėl reikia prisiimti tą atsakomybę. Reikia paklausti: ar mūsų valdančioji koalicija yra tokia, kuri subyrės, jeigu mes nors žingsneliu sumažinsime LGBT+ diskriminaciją? Jeigu taip yra, tai labai liūdna. Bet aš labai kviesčiau išsiaiškinti ir žengti tą žingsnelį – kuo drąsesnį.
– Istorinis momentas buvo ir pirmosios LGBT+ eitynės Kaune. Kaip vertini tai?
– Buvo labai malonu, kad negavau į galvą. Nežinau, kaip tai vertinu. Džiaugiuosi, kad renginys įvyko, esu dėkingas „Kaunas Pride“ organizatoriams, kad jie taip šauniai viską surengė. Labai liūdna, kad iki paskutinės dienos turėjome laukti, ar šios eitynės bus teisėtos, ar ne. Liūdna buvo ir dėl kojų kaišiojimų.
– Neseniai kreipeisi į prezidento dukras. Kodėl priėmei tokį sprendimą? Kai kurie sako, kad šios merginos niekaip nesusijusios su jų tėvo sprendimais.
– Supratau, kad su viena iš jų mokėmės toje pačioje Basanavičiaus mokykloje. Paskui aš baigiau kino bakalauro studijas Paryžiaus 8-ajame universitete, o ji metus stažavosi tame pačiame universitete. Pagalvojau, kad mūsų šeimos visgi turi kažkokį santykį. Prezidentas negalėtų apkaltinti, kad turiu blogą išsilavinimą, nes kaip ir yra sutapimų su jo dukra. Taigi kilo mintis, kad galiu kreiptis į jo šeimą.
Juokas juokais, bet tai yra metafora. Nausėda į veidą spjauna Lietuvos šeimoms, skirstydamas į „grynas“ ir „negrynas“ – ne tokiais konkrečiais žodžiais, bet vardindamas tai, kas „moralu“, „palaiminta Bažnyčios“, nors Lietuvoje tikėjimo laisvė kaip ir egzistuoja.
Jeigu jis įžeidinėja šeimas, aš bandau apeliuoti į jo šeimą – toks buvo sumanymas. Būtent Nausėda ir padavė tą toną.
Iš kitos pusės, nors tai ir metafora, manau, kad jo dukros tikrai galėtų paprotinti Nausėdą (juokiasi). Jeigu šeima tokia svarbi, kaip deklaruoja, vadinasi, joje galima ir pasikalbėti.
Nes išeina taip, kad mes būsime regiono lyderiai, nes esame tokie neištvirkę, bet tada kodėl prezidento dukros studijuoja, gyvena, turi patirties tuose „nepadoriuose“ Vakaruose? Tai tegul tada papasakoja Nausėdai, ar ten taip blogai. Man tai yra komedija. Baikime šitas nesąmones!
Kitas dalykas – Nausėda daug kalba apie dialogą, bet dialogas būna tarp dviejų pusių. Gerai, tuomet pakvieskite LGBT+ lyderius ir šeimas, veskite dialogą su tais žmonėmis, kuriems yra aktualus partnerystės įstatymas. Aišku, Bažnyčia nori, kad ir jai būtų aktualu, norėtų, kad tai tiktų ir kunigams, ir vienuoliams – dalis kartais tokių pasiūlymų pateikia, pavyzdžiui, Agnė Širinskienė. Ir tai yra juokinga.
Nausėdą kritikuoju, nes jis yra visuomenės autoritetas, tad tegul juo ir naudojasi. Pagal tai, kaip jis dabar elgiasi, Nausėda įeis į istoriją kaip užtikrinantis Lietuvos žmonių diskriminaciją. Tai turi liautis, jis turi pažvelgti į save iš istorinės perspektyvos ir pradėti elgtis kaip tikras lyderis.
– Ar iki šiol nesulaukei jokio atsako iš prezidento ar jo šeimos?
– Atsako nesulaukiau, bet džiaugiuosi, kad mano kreipimasis sulaukė tiek dėmesio. Nors juo pasidalijau savo socialiniuose tinkluose, bet jis atsidūrė pirmuose puslapiuose. To visai nesitikėjau – labai džiaugiuosi, kad viskas taip susišaukė ir daug žmonių buvo priversti susimąstyti, kas vyksta aplinkui.
– Kokių dar problemų dėl LGBT matai Lietuvoje?
– Palinkėčiau žmonėms būti atviresniems. Labai svarbu yra suprasti vieną dalyką – kaip pasakė mūsų klasikas, „gyvename kartą, o ne du“ (juokiasi). Norėčiau pakviesti žmones tuo vadovautis. Lietuvoje yra labai daug konformizmo, mes stengiamės, kad kažkas kažko nepagalvotų, nepastebėtų… Taip neapsižiūrėjęs visą gyvenimą pragyvensi ir vėliau galvosi: o gal man reikėjo būti drąsesniam? Bet tada jau bus per vėlu.
Labai kviečiu suprasti, kad savęs kūrimas, savęs išbandymas – labai svarbu ir kelia gyvenimo džiaugsmą.
Tebūnie, gal pasakysiu šiek tiek ciniškai, gal pajuokaudamas, bet apie LGBT+ bendruomenės palaikymą reikia galvoti kaip apie investiciją.
Mes dabar girdime apie feisbuko, „Apple“ akcijas, kad į jas reikėjo investuoti anksčiau. Tai dabar yra tas laikas, kai jūs dar galite tapti vieni pirmųjų, palaikančių LGBT+ lygybę!
Neišvengiamai Lietuvoje bus įteisinta ir santuoka, ir įvaikinimas, ir visi reikalingi įstatymai, nes žmonija juda lygybės link, progreso link – tai yra neišvengiama.
Tad jeigu jau taip norite būti konformistais – būkite konformistais trisdešimt metų į priekį!
Visą interviu galite išgirsti čia:
