Už pomėgį – uždarbis
Atvykę į Vilnių jaunuoliai užsidirbti iš šokių nė negalvojo. Tik pagyvenę sostinėje dvejus metus, Mantas ir Edvinas išgirdo apie šokių kolektyvą „Moonlight eXpress“, dalyvaujantį įvairiuose renginiuose. Taigi, nedvejodami vaikinai nuėjo į atranką ir buvo priimti.
„Turime kelių valandų trukmės šou programą, su kuria pasirodome įvairiuose renginiuose. Dabar dalyvaujame televizijos projekte „Žvaigždžių vartai“. Vis dažniau atsiranda stambių užsakovų ir iš užsienio“, – džiaugiasi Mantas.
Daryk tai, kas tau patinka, ir tau niekada neteks dirbti, – liaudiens išmintį pakartoja Edvinas, teigdamas, jog šokdamas pakankamai užsidirba ir vien tik bulvių kaip daugumai studentų valgyti netenka.
Pasak vaikino, visą šių metų rugpjūtį jie koncertavo prabangiausių Lenkijos viešbučių tinklo „Golebiewski“ renginiuose, o žiemai turi pasiūlymą koncertuoti kruiziniuose laivuose.
Vaikinai džiaugiasi, kad mėgstama veikla dar ir pinigų atneša. „Daryk tai, kas tau patinka, ir tau niekada neteks dirbti“, – liaudiens išmintį pakartoja Edvinas, teigdamas, jog pakankamai užsidirba ir vien tik bulvių kaip daugumai studentų valgyti netenka.
Neseniai baigusi aerobikos trenerės kursus, dabar druskininkietė Sandra Saikauskaitė taip pat užsidirba iš šokių – šiuo metu ji – pramoginių šokių, jogos ir dance aerobikos trenerė viename iš sostinės sporto klubų.
Nors iš mėgstamos veiklos Sandra šiuo metu užsidirba ir tuo pačiu atsikvepia šokdama po sunkios mokslo dienos, vis dėlto koncertinė veikla kol kas nutrūkusi. „Gaila, tačiau neseniai mano partneris Andrius išvažiavo į Klaipėdą studijuoti sportinių šokių. Jeigu netyčia pavyks susirasti naują, tęsiu koncertinę veiklą“, – tvirtina mergina.
Persekioja šokiai
Ant parketo jau nuo septynerių trypianti Sandra teigia, kad visą gyvenimą šokiai ją tarsi persekioja.
Iš pradžių mergina pateko į universitetą, turintį sportinių šokių kolektyvą „Bolero“, kuriame vadovė jai patikėjo vesti šokių pamokas studentams. Vėliau, ieškodama, kaip papildomai užsidirbti, mergina likimo buvo nublokšta į Lietuvos vaikų ir jaunimo laisvalaikio centrą – čia ji tapo ikimokyklinio amžiaus vaikų šokių pedagoge.
„Bet tai dar ne viskas“, – tikina Sandra, pridurdama, jog, kai vieną dieną įsidarbino nieko bendra su šokiais neturinčioje įmonėje personalo vadybininke, ji vėl susidūrė su šokiu.
„Kai mano darbo vadovė sužinojo, kad esu šokėja, paprašė, kad suorganizuočiau įmonės „Šokių akademiją“. Tad greta savo pareigų vakarais visiems norintiems darbuotojams vesdavau šokių pamokas“, – prisimena Sandra.
Pasekė mamos pėdomis
Ne tik Sandra šoka nuo mažų dienų. Edvinas taip pat į sportinių šokių studiją atėjo būdamas septynerių, o Manto gyvenime šokiai egzistuoja dar ilgiau.
„Turbūt nieko keista, kai mama yra sportinių šokių trenerė. Prisimenu, kai būdamas ikimokyklinio amžiaus sėdėdavau salėje ir stebėdavau šokių treniruotes, tuo pačiu metu ir trukdydamas mamai dirbti“, – šypsosi Mantas. Maždaug nuo šešerių, jis tapo jau ne tik stebėtoju, bet ir ėmė mokytis pirmųjų šokio žingsnelių. O tuomet viskas ir prasidėjo. Tiek Mantui, tiek Edvinui ir Sandrai sunku suskaičiuoti, kiek medalių kabo jų namuose.
Didžiausi laimėjimai – dvasiniai
„Per visus tuos metus sudalyvavau begalėje varžybų Lietuvoje ir užsienyje, todėl esu sukaupęs ir nemažą apdovanojimų kolekciją. Tačiau ne jie yra svarbiausia. Kadangi varžybose dalyvaudavome ne tik Lietuvoje bet ir užsienyje, turėjau galimybę pamatyti daugelį šalių (Lenkiją, Latviją, Estiją, Čekiją, Slovakiją, Prancūziją, Vokietiją – aut.)“, – pasidžiaugė Mantas.
Į šokių studiją Druskininkuose Sandrą, matydami jos nenuoramos būdą, atvedė tėvai. Nuo tada mergina su šokiu ir nebesiskyrė – dalyvavo ne viename festivalyje, koncertuose, varžybose, televizijos projektuose, kaip ir Mantas keliavo po užsienį.
Anot Sandros, šokiai padėjo jai susiformuoti kaip asmenybei, nusistatyti gyvenimo prioritetus.
Be abejo, pelnė ir ne vieną apdovanojimą, tačiau niekada jų nesureikšmino. „Taip, mes su partneriu Mantu (Lėvanaičiu – aut.) buvome Lietuvos šokių pirmenybių bei tarptautinių varžybų Rusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, Latvijoje dalyviai bei prizininkai, „Tan Tan 2002“, A.Dubčeko taurės-2003, „Rudens parado“ ir kitų šokių konkursų nugalėtojai. Bet man pačiai didžiausias laimėjimas yra ne medalis ar diplomas, o tai, ką aš patyriau ir ko išmokau“, – tvirtina mergina.
Anot Sandros, šokiai padėjo jai susiformuoti kaip asmenybei, nusistatyti gyvenimo prioritetus. Be to, iš laiko Druskininkuose, kuris buvo praleistas ant parketo, liko nuostabių prisiminimų, draugų, neįkainojama patirtis, įgūdžiai, kurie dabar leidžia iš mėgstamos veiklos ir užsidirbti.
Vadovė – antroji motina
Sandra drąsiai gali dėkoti pirmiausiai savo tėvams, kurie, anot jos, per visus jos šokių metus išgyveno ne mažiau nei ji pati. „Būtent jų dėka aš pradėjau šokti, tėvai mane palaikė tada, kai to ypač reikėjo. Jie labai daug į mane investavo: tiek finansine, tiek moraline prasme“, – tvirtina Sandra.
Ne ką mažiau tiek vaikinai, tiek mergina dėkingi savo šokių vadovei Birutei Lėvanaitienei. „Vadovei galėčiau padėkoti už įgytas žinias ir patirtį, puikią fizinę formą, visą techninę šokių informaciją, juk visa tai dabar padeda užsidirbti“, – teigia Mantas.
O Sandra ir Edvinas padėką išreiškia net tais pačiais žodžiais: „Ačiū jai už tai, jog išmokė mylėti šokį“.
Pasak jaunuolių, šokių vadovė jiems buvo ir auklėtoja, ir antroji mama. Todėl ji išliks vienu reikšmingiausių žmonių jų gyvenime.
