Jau gegužę nujautė gresiantį užsidarymą
Restorano uždarymo I.Marozienė dramatizuoti nelinkusi. Anot jos, tokia situacija yra visur – apsisaugoti nuo to neįmanoma, todėl lieka tik susitaikyti.
„Jaučiamės kaip visas pasaulis. Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai užsidarėme. Nuo mūsų niekas nepriklauso – tai yra neišvengiamas reiškinys. Virusas plinta visame pasaulyje ir tai yra pagrindinis veiksnys, nulėmęs mūsų užsidarymą“, – 15min sako verslininkė.
Kad ateina blogesni laikai, I.Marozienė pajautė jau metų pradžioje, o mintis apie užsidarymą kirbėjo nuo gegužės mėnesio. Vasaros mėnesiai verslininkės valdomam restoranui buvo šiek tiek lengvesni, tačiau nuo rugsėjo padėtis darėsi vis liūdnesnė.
„Ilgai svarstėme, labai ilgai viską skaičiavome. Nėra taip paprasta. Jeigu nekreipiant dėmesio į didelį minusą, patirtą metų pradžioje, tai liepa, rugpjūtis buvo teigiami. Rugsėjį gal nulis arba mažas minusas, spalis, aišku, jau minusas.
Vasarą tikrai nebuvo žmonių srautas panašus į įprastą – toli, toli iki panašaus. Bet skaičius suvesime metų gale, ir viskas bus aišku“, – skaičiavo moteris.
Restorano darbuotojai Irenai buvo lyg šeima – daugelis jų čia dirbo daugelį metų. Pranešus apie uždarymą, visi reagavo itin supratingai.
„Atleidimo, kaip tokio, nebuvo. Daugelis prastovose, kai kas išėjo – kiekvienam žmogui buvo palikta teisė rinktis. 99,9 proc. suprato, kas vyksta, ir kad dėl to esu kalta ne aš, ne administracija. Kaip matot, mes truputėlį anksčiau tai padarėm, negu restoranus uždarė valstybė“, – teigia moteris, apie „Amatininkų užeigos“ veiklos stabdymą viešai pranešusi dar praėjusią savaitę.
Nors ir padėtis pasaulyje privertė užverti savo mylimo darbo duris, I.Marozienė sako dar tikrai nepasiduosianti.
„Nesitikėjau, kad ateis tokie laikai... Čia yra karas kita forma. Nejaučiau, kad taip turėtų atsitikti, nežinojau. Niekas neįsivaizdavo. Bet čia tik toks etapas, mes nesame nugalėti“, – įsitikinusi ji.
Todėl ir apie datą, kada klientus vėl kvies skanauti lietuviško maisto, Irena dar negalvoja. Kaip pati sako, lauks „geresnių laikų“.
„Visų pirma, turėtų baigtis karantinas. Žmonės turėtų išeiti į gatves drąsiai, be kaukių. Tada ir bus geresni laikai. Bet kuriuo atveju, mes nebankrutavome, turime sukaupę šiek tiek atsargų, iš kurių gyvavome ir gyvuosime“, – patikina I.Marozienė.
Nesitikėjau, kad ateis tokie laikai... Čia yra karas kita forma
30 metų išsilaikyti padėjo užsispyrimas ir sunkus darbas
Nors pastarasis išbandymas pareikalavo daug jėgų ir nervų, verslininkė į praeities sunkumus, kurių irgi pasitaikė ne vienas, jau žvelgia su šypsena.
Prieš 30 metų atvėrusi pirmąjį, taip pat legenda tapusį restoraną „Geležinis vilkas“, Irena sako kartais ir pati stalus turėjo valyti, už baro stovėti – nors žalio supratimo neturėjo, ką ten turi daryti. Nelengva buvo ir kovoti už savo, kaip verslininkės, vietą – tuo metu moteris tokiame poste buvo sunkiai suprantamas dalykas.
„Oi, daug ką reikėjo praeiti. Tais laikais į moteris labai blogai žiūrėjo, kaip į kvailes. Buvo produktų nepriteklius, tuščios parduotuvės, indų neturėjimas, reketas. Labai daug reikėjo įveikti. Tekdavo su apsaugininkais prie durų stovėti, kad neįeitų banditai, ir indus plauti, ir stalus nurinkinėti, ir bulves skusti. Viską reikėdavo daryti“, – juokiasi I.Marozienė.
Tekdavo su apsaugininkais prie durų stovėti, kad neįeitų banditai
Stebėdama aplink vis atsidarančius ir gana greitai užsidarančius restoranus, verslininkė sako, kad pagrindinis sėkmės ir ilgo gyvavimo receptas yra užsispyrimas. Pasak Irenos, ji mylimus klientus pritraukė kruopščiu darbu.
„Užsispyrimas, dar kartą užsispyrimas, sunkus darbas ir ištvermė. Klientus pritraukėme ilgu, kruopščiu darbu. Restoraniniame versle niekam negalima atsipalaiduoti, reikia neužmiršti, kad gyvenimas eina. Negali įsijausti į pergales, nes pergalės iki galo niekada nebūna – tai yra ištisinė kova“, – sako I.Marozienė.
Keičiasi visa kasdienybė
Iki karantino daug keliauti mėgusiai verslininkei šiam pomėgiui dabar atsirado dar daugiau laiko, tik galimybių – jau mažiau. Tačiau I.Marozienė per daug ir nesisieloja.
„Labai gražu ir Lietuvoje. Kai daug keliavai prieš tai, tai labai pasiilgsti Lietuvos. Aš turbūt prikarksėjau tą karantiną, nes buvau sakiusi, kad reikėtų mažinti kelionių, daugiau pabūti namuose. Tai ir pabūsiu. Aišku, stresas dėl restorano nepalieka. Dar yra ką veikti“, – sako I.Marozienė.
Beje, ne paslaptis, kad nors ir Irena turi pavydėtiną figūrą, tačiau kone kiekvieną dieną valgydavo savo restorane. Tai reiškia, kad cepelinai, koldūnai, Kijevo kotletai, vėdarai būdavo verslininkės kasdienybė. O kas dabar jai gamins?
„Dabar bus blogiau, reikės pačiai pradėti gaminti. Bet ką darysi, ir aš kažką gal moku“, – juokėsi I.Marozienė.
