Ilgametė televizijos diktorė, „Panoramos" ir kitų laidų, koncertų bei festivalių vedėja 35 metus (1957–1992 m.) žiūrovams buvo tarsi vizitinė LTV kortelė. Kartu su ja dirbęs pirmasis LTV diktorius Juozas Baranauskas, paprašytas tarti keletą žodžių apie kolegę, prisipažino esąs priblokštas netikėtos žinios ir negalintis nieko pasakyti.
Gražiausia ekrane
„Gražiną prisimenu nuo pirmųjų jos atėjimo į Lietuvos radiją dienų, – sakė 86-erių vyresnioji jos kolegė, radijo ir TV diktorė Dana Rutkutė. – 1956-aisiais po didžiulio konkurso mūsų gretas papildė labai gabus ketvertukas: G.Bigelytė, J.Baranauskas, Undinė Nasvytytė ir Henrikas Paulauskas. Kitąmet pirmąsias transliacijas pradėjus Lietuvos televizijai, Gražina ir Juozas buvo pasiųsti į ekraną. G.Bigelytė turėjo gražų balso tembrą, taisyklingai kalbėjo, o ir grožio Dievulis jai nepagailėjo. Drąsi dzūkė, lituanistikos studentė pasitikėjo savimi ir darbas jai sekėsi. Tuomet ji atrodė gražiausia Lietuvos moteris."
„Viską, ką norėjau, padariau..."
D.Rutkutė prisipažino, kad Gražina ją ypač žavėjo pastaraisiais metais. „Kai ji jau žinojo, kad gyventi liko nedaug, dažnai paskambindavo. Telefonu bendravo su daugeliu buvusių kolegų. Tų pokalbių potekstėje buvo juntamas apgailestavimas ir savotiškas atsiprašymas dėl to, jei kadaise ką nors buvo įskaudinusi. Kalbėjo tarsi norėdama atsiprašyti. Žinote, kartu dirbant visko atsitinka ir juoda katė kartais kelią perbėga. Tačiau toks jos elgesys labai jaudino. Jis man atrodo daug prasmingesnis ir gražesnis, nei kunigui į ausį išsakyti, dėl ko esam nusikaltę, – pasakojo D.Rutkutė. – Gražina sakydavo: „Žinau, kiek man liko, bet užteks to gyvenimo, viską, ką norėjau, jau padariau..."
Susitaikiusi su likimu
Pasak D.Rutkutės, atrodė, kad G.Bigelytė yra patenkinta nugyventu gyvenimu, nesigailėjo ir nesigraužė ką nors dariusi ne taip. „Tai nebuvo poza ar savęs raminimas, dar labiau žavėjo žinant, kokios reikėjo dvasios stiprybės suvaldyti paniką ir baimę mirties akivaizdoje, kenčiant baisius skausmus. Gražina buvo protingai susitaikiusi su likimu. Ji labai gražiai laikėsi", – kalbėjo D.Rutkutė.
Stengėsi atrodyti stipri
Jaunesnioji G.Bigelytės kolegė Angelė Kiliuvienė priblokšta žinios ilgai negalėjo pratarti žodžio. „Liūdniausia, kad apie tokį įdomų, įvairiapusį, tiek daug turintį ką papasakoti žmogų imame kalbėti, kai jo netenkame... – sakė ji. – Prisimenu, mes, jaunesni diktoriai, G.Bigelytės lyg ir prisibijojome, nes ji buvo labai tiesi, atvira, nevengdavo ir griežčiau ką nors išrėžti. Tačiau labai geranoriška – visada ir patardavo, ir padėdavo – labai tikras žmogus. Pamenu, kai jau nedirbo televizijoje, po operacijų dažnai pas mus užsukdavo, sakydavo: „Čia tiek tarp šitų sienų būta, tiek gyventa..." Tačiau apie savo ligą nekalbėjo. Stengėsi atrodyti stipri."
