Man nepatinka mano balsas. Kartą prie savo namų išgirdau iš neprigirdinčios močiutės balkono sklindantį nemaloniai čaižų moterišką balsą. Kažkokia pikta boba šaukė neaiškius žodžius.
Pagalvojau, kad negražu taip. Nors močiutė negirdi, bet taip baisiai rėkauti tikrai nedera. Kol netikėtai suvokiau, kad tai mano pačios balsas. Tai aš, savo personažo balsu, televizijos seriale „tvarkiau“ kažkokius reikalus. Bėgau namo kaip nuplikyta.
Todėl nenustebau, kai vieno renginio metu, lengvai kauštelėjęs vyras man prisipažino, kad mane išgirdęs nebegali gerti. Nes aš primenu jo uošvienę, kurios jis labai bijo. Vat aš tik garsiau cypteliu ir jam gerklė užsiraukia. Iš vienos pusės gerai. Dėl gėrimo. O iš kitos pusės liūdna. Kad keliu tokius jausmus.
Lengvai kauštelėjęs vyras man prisipažino, kad mane išgirdęs nebegali gerti. Nes aš primenu jo uošvienę
Mes net neįsivaizduojam kaip mūsų gyvenime daug reiškia balsas. Kaip mums svarbu ne vien tik ką mes girdim, bet ir kaip.
Jaunystėje vieną kartą turėjau telefoninį romaną. Kabėdavau koridoriuje ant telefono ragelio per visą naktį, kai tėvai užmigdavo. Ryte tėtis rasdavo mane su naktiniais parpančią prie vonios durų, su telefono rageliu rankoje, išsidriekusią per visą koridorių. Kartą sumelavau, kad nualpau. Bet kitais atvejais tas melas nebetiko. Niekas nebesigailėjo.
Klausydavau to berniukiško balso dundėjimo į ausį ir visai netrikdydavo, kad jis retkarčiais cypteldavo falcetu. Tas balsas galėjo mane iškelti į padebesius ir aš galėjau jo paveikta padaryti bet ką. Jei jis man būtų liepęs padaryti bet kokią beprotybę, net negalvojusi būčiau tą dariusi.
Ir štai tai įvyko. Dviejų jaunų žmonių susitikimas, kurie pamilo vienas kito balsą, ir kas slypi po juo. Stovėjo mažutė storuliukė prieš ilgą spuoguotą kartį ir abu negalėjo žodžio ištarti. Mes abu jautėmės apgauti. Tampiau savo ilgas kasas žemyn, lyg norėdama išsirauti visus plaukus. Kad aš ne tokia, o jis tai išvis visai ne toks. Toks lyg truputį vagiukas, pavogęs svetimą balsą.
Ir nuo tos dienos supratau, kad forma ne visada atitinka turinį. Atsiminiau, kaip pasiguodžiau mamai ir ji man papasakojo istoriją apie įžymųjį sovietų radijo diktorių J.Levitaną. Kurio išvaizda visai nesiderino su jo balsu. Tačiau tas nedidelis vyrukas tapo karo balsu. Jis pranešinėdavo visus karo įvykius ir nebuvo tuo metu nė vieno žmogaus, kuris nešiurptų nuo jo balso, išgirdęs pranešimą. O gatvėje buvo visai nepastebimas.
Ir atsimenu kaip mama sakydavo, kad niekada nekalbėk su žmogumi taip, kad jis pajustų tavo balse maldavimą. Žodžiais gali prašyti, bet balsu – ne. Nedaryk savo balsui gėdos. Nekalbėk nusižeminusi. Kalbėk drąsiai, aiškiai ir su pagarba tam, su kuo kalbi.
Mama sakydavo, kad niekada nekalbėk su žmogumi taip, kad jis pajustų tavo balse maldavimą
Man mano mamos balsas merkdavo akis. Gal nuo vaikystės pasakų laikotarpio? Ji man kažką pasakoja, o aš nuo to švelnaus žodžių srovenimo, mingu. Pykdavo, kad aš jos neklausau. O aš klausydavau, bet kažkodėl norėjau tą daryti užsimerkusi. O kai tėtė su manim kalbėdavo, tai atrodydavo, kad aš esu jo kuopos kareivis ir jis mane pagavo naktį pabėgus pas mergas. Kalbėdavo, o jo žodžiai vis niuksuodavo mane. Nes nuolat būdavau ką nors prisidirbusi.
Vytukas gal vienintelis žmogus, sutiktas mano gyvenime, kuris kalbėdavo taip, lyg lotų. Iš toli būdavo sunku atskirti, ar koks ciucikas loja, ar Vytukas barasi. Ir „lodavo“ jis ant visų. Ant mamos, ant žmonių ir ant varnų vyšniose. Ir neaišku, kas jam įdėjo pravardę „Šarikas“. Jis prašydavo, kad vadintų „Šuriku“, bet žmonės nesuprato, kodėl jį turėtų vadinti tuo, kuo jis nebuvo. Net mama jo prašydavo nebeloti, o patylėti. Net vyrai nepriimdavo gerti į garažus, nes žmonos iš toli išgirsdavo Vytuko lojimą ir ateidavo patikrinti, apie ką vyrai loja.
O mirė jis tyliai. Mama net dūsaudavo vėliau, kad labai tylu tapo namuose. Kad nelaimingas buvo Vytuko gyvenimas. Ir vis per tą balsą. Būtų nelojęs, būtų kalbėjęs, tai gal ir žmoną būtų susiradęs?
Mūsų balsas yra dalis mūsų sėkmės. Televizoriuje matau žmogų. Einantį pakopomis į jam visiškai neskirtą postą. Bet jis labai ten nori. Todėl apsirengė. Gražiai ir prabangiai. Ir parašė jam tekstą kokia tai protinga moteris. Nes vyras vyriškas, o tekstas moteriškas. Ir stovi jis tikrai gražus prieš mus, nes ne veltui tiek laiko prakaitą liejo lauko teniso kortuose. Ir pradeda jis šnekėti. Pasakoti, kalbėti. Lyg atšipusiu pjūklu per surūdijusias akėčias draskytųsi. O jo besiklausantys bando su pečiais prispausti ausis, kad mažiau girdėtų tą neskanų garsą. Ir supranti, kad neklausys jo žmonės ir jo pakopos neis aukštyn. Nes nemiela jo balso klausyti. Net meluoti jis nemokės. Įtikinamai.
O staiga stovi tavo kely žmogus. Pilkas ir paprastas. Bet nereiškia, kad prastas. Ir kalba jis iš širdies. Ramiai ir su meile. Bet svarbiausia, kad jauti, jog nemeluoja. Nes turime visi kažkokį kontrolierių savyje, kuris mums pasako tiesą. Ir toks tau gražus tas žmogus. Ir toks spalvotas tas jo pilkumas.
Mes negalim pakeisti motulės gamtos. Ir reikalauti, kad balsas taptų malonus visoms ausims. Nes šiuo sudėtingu metu mums reikia būti kuo toliau viens nuo kito ir klausytis, klausytis, klausytis. Todėl mokykimės kalbėti. Žodžiai yra svarbu. Bet manau, kad daug svarbiau – kaip juos tariame. Su meile ir pagarba žmogui, kuris jūsų klauso. Ir su teisybe, kurią jis puikiausiai girdi.
