Tas ėjo sau pasišvilpaudamas į pliažą, o šitas netikėtai užpuolė su prašymu nusifotografuoti. Ir tas, vargšiukas, pavargęs po vakarykščio koncerto, nebesugebėjo suregzti atsisakymo žodžių. Tai ir nusifotografavo. Toks susiraukęs, nepatenkintas tuo, ką daro ir kaip atrodo. O tas, prašytojas, atvirkščiai – išsišiepęs iš laimės, lyg šiandien būtų laimėjęs kokį milijoną.
Ir masė tokių nuotraukų iš visokių vietų – gatvių, užkulisų, tualetų prieigų ir kažkokių užkabarių. Ir po nuotraukomis parašoma, kaip jie visi liūdi ir kad buvo didžiulė garbė jį pažinti. Garbė pažinti žmogų vidury gatvės? Už dulkinų užuolaidų, kur iš viso tamsoje neaišku, kas čia su kuo fotografavosi? Tik vieno švarkas blizga, o kito tik vienas auksinis dantis tamsoje?
Ir visi puola savintis mirusįjį. Kad artimesnis žmogus už jį patį, tai buvo turbūt tik amžinatilsio motina. Bet ir tai dar galima būtų pasiginčyti.
Ir atsiranda tokių etatinių, bet be etato nekrologų rašytojų. Jiems net silpna, kaip patinka rašyti, kaip buvo išėjusiam gera su juo. Kaip jis dalinosi visomis paslaptimis. Kaip skambino, rašė, siuntė viską tik jam. Kaip paskutinės jo gyvenimo akimirkos praėjo petys į petį su juo. Kaip buvo šimtai ženklų, kad grėsė greitas išėjimas, ir niekas kitas, tik didysis liūdėtojas žino juos visus.
O tada pasipila šimtai gedėtojų. Su savo nuotraukomis iš savo užkampių. Kovų kova – kas arčiau buvo, kai dar tas gyvas buvo. Makabriškai rašau? Pati suprantu. Bet juk tai tiesa?
Esame gedėtojų tauta. Ašaringoji.
Na, sakykim miršta mažiau žinomas žmogus. Bet kažkam jis buvo brangus. Nes buvo brolis, draugas, vyras. Ir tas, kam skaudu, įdeda jo nuotrauką, kai jis tik buvo grįžęs iš armijos, o dabar jam buvo likę tik pora mėnesių iki septyniasdešimt metų.
Tai kiek gyvenime reikia turėti laiko, kad išgailėti visų mirusių žmonių?
Aš jo nepažinojau, nei kai jis grįžo iš armijos (man atrodo, kad aš ir gimusi nebuvau), nei dabar. Ir tokių žmonių šimtai, kurie jo nepažįsta. Bet jie po ta nuotrauka pasirašo, kaip jiems gaila. Gaila to, ko nežinojo? Nepažinojo ir niekada nebuvo susitikę? Suprantu, kad gali būti gaila žmogaus, kurį pažįstate, o jis kažko neteko. Bet dabar internete mes kiekvienas įsigijome po penkis tūkstančius "draugų". Ir jiems visiems kažkas vis miršta.
Tai kiek gyvenime reikia turėti laiko, kad išgailėti visų mirusių žmonių? Ir tik neseniai atsiradusias raudonas meilės širdeles vis stipriau keičia juodos širdelės.
Aš jau nebekalbu apie mirusį brolį ar tėvą. Bet kai iškeliauja į gyvūnų rojų šeimos mylimas Tobis ir du tūkstančiai komentarų ir juodų širdelių užgriūna jauno šuniuko nuotrauką, aš nebeturiu, ką pasakyti. Suprantu šeimos skausmą. Viską suprantu. Bet ar jums palengvės, jei „ciocė“ Jadzė iš Naujamiesčio su klaidomis parašys, kad jai labai gaila, jog nebeliko gyvūliuko?
Dabar toks sunkus laikotarpis, kad negalime normaliai palaidoti savo artimųjų. Ir mums to labai trūksta. Ilgo gedėjimo. Tai mes su visais vainikais ir žvakėmis atsikraustėme į internetą. Nes čia galima gedėti daugiau nei dešimčiai žmonių. Nejau ir žiemos metu pasiliksime kapinėse?
Juk bus šalta? Gal eikim į šiltus namus? Kur gyvena mūsų gyvi artimieji ir laukia mūsų su šypsena?
