O gal jau net ir nebeveik. Kažkokio atvirumo valandėlei užplūdus, jis man papasakojo apie savo vaikystę. Kai tėtis ruošdavosi juos abu su mama skriausti, jie greit išbėgdavo iš namų ir ilgai vaikščiodavo gatvėmis.
Jo pats gražiausias vaikystės prisiminimas, kai tamsų rudenio vakarą, jie abu vaikščiodavo su mama palei namus ir spėliodavo, kas už tų gražių langų gyvena. Kokie žmonės, kokie gyvūnai. Ką jie valgo, ką jie daro. Ir kaip jam buvo pavydu tos vaiskios ramybės, kurios šviesa mirgėdavo iš svetimų namų. O tada jis tikėjo, kad kažkada taip bus ir jo namuose.
Ir visą laiką, neužtraukdama užuolaidų, aš vis galvoju apie tą mažą berniuką. Ar mergaitę. Kuriai reikia matyti, kad jei mano namuose yra ramu ir gera, tai ir pas juos kada nors bus gerai. Neužtraukiu galvodama, kad taip suteikiu kažkam viltį. Nors maniškiai už tai mane bara ir juokiasi iš mano kvailos, jų manymu, minties.
Nes aš gyvenu prie mokyklos ir vakare šalia jos tikrai nieks nevaikščios. Nors dabar ir rytais niekas nebevaikšto.
Tylu kažkaip. Nėra vaikų, nėra žmonių. Tik lapai krenta kasdien ir medžiai vis nuogėja ir nuogėja. Net darosi gėda pro langą į juos žiūrėti.
Aš net įsigijau žiūronus, kad sėdėdama balkone matyčiau, ką mano vaikai mokykloje daro
O seniau kokie linksmi buvo mokyklos langai. Pilni vaikų. Aš net įsigijau žiūronus, kad sėdėdama balkone matyčiau, ką mano vaikai mokykloje daro. Pamatau, kad nusisukęs nuo mokytojos, rašau žinutę. Tipo, negaudyk varnų, mokykis. Turėjom su jais rimtą pokalbį, nes jiems nepatiko šitas mano užsiėmimas. Visokiomis priemonėmis bandė sustabdyti mano balkoninę veiklą. Ir šantažu ir grasinimais. Pažadėjau jų nebesekti.
Bet kitiems tai nepažadėjau. Bežiūrėdama į vieną langą, pamačiau kaip mano pažįstama mokytoja telefone kažką maigo. Stipriai patenkinta savo pastabumu, greitai jai parašiau žinutę, kad ją stebiu pro langą, kai ji per pamokas rašinėja žinutes. Ir kai ji išeis iš mokyklos, aš ją pagausiu ir kelnes numausiu. Laukiau atsakymo išsišiepusi, o jo nebuvo. Vedė ji ramiai toliau savo pamokas ir nebežiūrėjo į telefoną.
Ir kai po pusvalandžio pamačiau jos numerį telefone, labai apsidžiaugiau. Atsiliepusi paklausiau ar stipriai išsigando. Man atsakė vyriškas balsas. Daug negražių žodžių. Ir beveik visi buvo ne lietuviški. Pasirodo šio telefono numerio mano draugė seniai nebeturi, nes perėjo į kitą tinklą. O šis atiteko penktokei mergaitei, kad tėvai saugiai galėtų su ja turėti ryšį. Ir vieną dieną jai paskambino maniakas ir pažadėjo numauti kelnes, kai ji išeis iš mokyklos. O kol kas ją stebi pro langą.
Ilgas buvo mūsų pokalbis. Tėvo ir maniako. Ir atrodo suveikė, nes turbūt suprantate, kad mokyklos langų nebestebiu. O mano vaikai sako, kad taip man ir reikia.
Nes elgiausi negražiai. Spoksodama pro langą. Ir mane sulygino su bjauriu diedu, kuris žiūri pro moterų pirties langą, kai jos to nenori.
Vaikystėje nemėgau langų. Ypač pavasarį, kai reikėdavo juos valyti su laikraščiais. Volioji volioji tą laikraštį, braukai, braukai, kol visos raidės susibėga į vieną krūvą. O mamai vis negerai, vis kažkokie vaivorykštiniai dryžiai matosi.
O rudenį tas ilgas laikraščių mirkymas vandenyje ir kaišiojimas į tarpus, kad žiemą šilčiau būtų. O tada išdžiūna tie sovietinės teisybės pilni draiskalai tarp langų ir prasideda siaubai. Kai tik pakyla vėjas, šitie laikraščiai taip plerpia naktimis tuose langų tarpuose, kad atrodo, jog visas bigbendas tau koncertuoja gimtadienio proga.
Grįždama iš mokslų, tiesiai iš traukinio eidama namo, aš matydavau gatvę, kuri remiasi į mano namą. Ir kol eidavau, vis matydavau lange manęs laukiančią babytę. Žiūrėdavo prisikišusi ir vis spėliodavo, ar tai aš, ar ne aš ateinu. O aš eidavau, verkdavau žiūrėdama į ją ir mintyse jai sakydavau, kad tai aš parvažiavau, nes labai jos pasiilgau.
Noriu jūsų paprašyti. Palikit nors nedidelį plyšį savo lange vakare, kad būtų pro kur vilčiai įsmukti. Nors ta viltis ir visiškai jums nepažįstamo žmogaus. Žinokit, jam labai to reikia.
