Bet iš tikro tai žinome, kad ir vienas grybas gali sugadinti visą šventę. Sakydama „grybas“ imu platų diapazoną. Visom prasmėm, kas slypi po žodžiu „grybas“.
Taigi nebeturim didelės veiklos ir ruduo daro pakeitimus mūsų gyvenime. Ankščiau guldo, stabdo intensyvumą ir aprengia mus keliasluoksniais rūbais, kurie paslepia mūsų išlinkimus. Visi tampam panašūs savo formomis į beformes formas ir vakare atsigulę į lovas bandom savęs paklausti kas vyksta mūsų gyvenime.
Kur link mes? Štai čia aš ir pasigendu vieno iš svarbiausio gyvenimo momento, be kurio jaunystėje būčiau neišgyvenusi. Ypač priešnaktiniu šaltuoju periodu.
Aš vakare atsigulusi nebesvajoju! Bandau prisiminti paskutinę savo svajonę ir niekaip niekas nešauna į galvą! Ar aš nebeturiu apie ką svajoti?
Kodėl? Kodėl jaunystėje turėjau beveik kasdien po vieną? Svajojau apie baltą megztinį stačiu kaklu, kurį kažkodėl vadinome golfu.
Svajojau apie geltoną motociklininko šalmą. Kad kai tėtis vežtų su savo motociklu, aš sėdėčiau ne lopšelyje, o už jo ir man ant galvos būtų geltonas šalmas. Svajojau be tėvų pabūti Palangoje. Tik su draugais. Turėti savo pripučiamą valtį. Nors tikrai neturėjau nei kur plaukti, nei kur ją laikyti.
Ir kodėl aš atsimenu visas tas svajones? Nes nei viena iš jų neišsipildė. O juk būčiau tokia laiminga, užsidėjusi geltoną šalmą, pasipuošusi baltu golfu, su pripučiama valtimi plaukdama be tėvų į Palangą? Galėjau, bet nenuplaukiau. Nes apie tai tik svajojau. Tiek aš tų, neišsipildžiusių svajonių atsimenu dabar, kad man net baugu. O kokia svajonė išsipildė, neatsimenu. Juk turėjo jų būti, kurios išsipildė? Gal, kad norėjau ištekėti? Dabar galvoju, kad gal geriau ir šita būtų neišsipildžiusi ? Nors dėl tikro svajonės išsipildymo tereikėjo sugalvoti – „sėkmingai ištekėti“. Nepabaigiau tiksliai formuluoti ir šiai dienai turiu, ką turiu.
O iš tikro manau, kad svajonė tai yra noras turėti tai, ką kiti jau turi. Pamatei gražius batus ir supranti kokią svajonę turi. Draugė numetė dešimt kilogramų ir viskas aišku, kad tavo svajonės pavadinimas – „mažiausiai penkiolika!“.
Kiti kasdien mato, kaip jų svajonės gatvėse pravažiuoja pro šalį. Ir už svajonės vairo sėdi vis kitas svajoklis, kuris irgi nori kažkokios kitos svajonės.
Kazys gyvenime niekuo nesiskundė. Visko turėjo kiek jam reikėjo. Nei daugiau, nei mažiau. Ir džiaugtis tuo sodriai mokėjo. Mažai turi, bet kokybiškai.
Kažkaip mūsų kalba apie grybus netyčia perėjo apie kalbą kas bus, kai grybų nebebus. Ir jis, toks laimingas, papasakojo, kad vakar suprato nepaprastą dalyką. Kad išsipildė jo tėvo didžioji svajonė. Kad tėvas nesulaukė, o jis pats sulaukė.
Tiek metų laukė žmogelis komunizmo ir mirė nepamatęs to nepaprasto laikotarpio. O Kazys sulaukė. Kai nebereikia dirbti. Tau moka pinigus. Ir už tai, kad tu nedirbi ir tau moka pinigus, nebereikia atidirbinėt. Sėdi namie. Gauni pinigus nieko nedarydamas. Nes jei eisi dirbti, tai pinigų nebegausi. Tavo darbas – niekur nedirbti. Juk taip ir žadėjo, kad komunizme taip bus.
Ir šypsojosi Kazys, kad iš šeimos jis vienintelis sulaukė komunizmo. Nieko nebeliko, kurie laukė. Nebeliko tų, kurie laukdami tikėjo, kaip ir tų, kurie netikėjo nelaukdami. O jis sulaukė.
Tik kažkaip jam keista, kad laimės nejaučia.
Tik kažkaip jam keista, kad laimės nejaučia. Tėvo svajonė išsipildė, o džiaugsmo kaip ir nėra. Gal tėvas, jei būtų gyvas, kitaip reaguotų? Juk tai buvo jo didžioji svajonė?
Kazio didžioji svajonė buvo nuvykti į kažkokį aukštą kalną, kažkur gal Amerikoj, kurio pavadinimas kažkoks juokingas – „Čikčiu pikčiu“. Matė per televizorių, kad ten labai gražu. Bet dabar turbūt reiks keisti svajonę, nes aišku, kad neužilgo galima bus tik pasvajoti ir į Vilnių nuvažiuoti.
Nors iš kur jis būtų gavęs pinigų „Čikčiu pikčiu“ svajonei, taip ir nepasakė. Tačiau svajonė ir yra svajonė. Kaip koks europinis projektas, kuriame biudžetas apskaičiuojamas pačioje pabaigoje.
Bandau susikurti sau svajonę. Tuo labiau, kad draugė pasakė jog jauno mėnulio fazės metu reikia svajonę užrašyti ir padėti po pagalve. Dabar jaunas mėnulis. Lapelį turiu, rašymo priemonę irgi. Net pagalvė yra. Tik svajonės nėra.
Mąstau logiškai. Žinau ko norėčiau ir kur galiu tai nusipirkti. Kitas klausimas ar man to reikia? Nes taip kažkaip keistai jaučiu, kad man beveik nieko nebereikia. Visko jau turiu. O tada kaip su svajone? Na, sugalvosiu kažką neįmanomo. Nuskristi į mėnulį ar atrasti negyvenamą salą. Bet juk aš blaivaus proto ir suprantu , kad čia visiška nesąmonė.
Kaip mano amžiaus moteriškei susigalvoti svajonę? Gražią ir didelę? Panašią į tą, kurią kartodavo pirmųjų gražuolių konkursų dalyvės – „Kad visi būtų sveiki ir pasaulyje būtų taika“?
Niekaip nesugalvoju. Reiks Kazio pasiklausti. Tas gyvena komunizme, tai tikrai turės ką patarti.
