Paamsėjo kokis šešis kartus ir nutilo. Balkone atitirpau nuo sąstingio ir pasilenkusi bandžiau pamatyti naują kaimyno augintinį. Tačiau jų balkonas buvo tuščias.
Kitą dieną, susitikusi kaimynę lauke, bandžiau pusiau juokais, pusiau rimtai sužinoti, kokios veislės šunį įsigijo. Ir ar ne geriau mažame bute mažas šuniukas, o ne toks didelis? Abi tikrai pasijutome nepatogiai, nes ji nesuprato, apie kokį šunį kalbu. Sužinojau, kad ji neturėjo, neturi ir niekada neturės jokios kudlotos nesąmonės savo namuose. Užtenka, kad vieną kartą sukvailiojo – ištekėjo. Daugiau klaidų nebus. Abi pasijuokėm ir išsiskirstėm.
Tačiau abi turėjom, apie ką pagalvoti. Aš apie tai, kad kažkas čia neaišku, o ji turbūt apie neaiškią mano psichinę būseną. Tačiau už poros dienų aš vėl išgirdau jų šunį. Nei pykdamas, nei džiaugdamasis, jis tiesiog amsėjo. Dusliai, lyg mane informuodamas, kad aš neklystu. Jis ten yra. Ir jam reikia mano pagalbos.
Supratau, kad čia kažkur šuo pakastas. Na, gal ne tiesiogiai pakastas, bet kad slepiamas, tai šimtas procentų. Bet tai koks tikslas turėti didelį šunį, nevesti jo į lauką ir slėpti nuo žmonių?
Nusprendžiau juos pagauti. Pastatyti prieš faktą ir žiūrėdama į akis paklausti – kodėl? Kodėl jie taip daro? Man neįdomu visiškai, bet vis dėlto – kodėl?
Susigalvojusi kvailą priežastį, įsmukau į jų namus. Prisiminiau visus matytus detektyvus, kaip daroma, kad pamatytum viską taip, kad niekas nesuprastų, jog žiūri. Ir vandens prašiau, ir remontus apžiūrinėjau.
Supratau, kad aš iš šio pasaulio neišeisiu tol, kol neišgelbėsiu to šuniuko
Nėra! Šuns ten nėra! Nei didelio, nei mažo. Nė pėdsako. Turėjau apie ką naktį pagalvoti ir kaip dovaną man ryte vėl išgirdau jo lojimą. Supratau, kad aš iš šio pasaulio neišeisiu tol, kol neišgelbėsiu to šuniuko. Arba šuns. Didelio. Kur po to jį dėsiu, nežinau, bet kad išgelbėsiu, tai tikrai.
Ir tada, vieną rytą, leisdamasi laiptais, išgirdau tą liūdną, kudloto kalinio amsėjimą laiptinėje! Šuoliais, strimgalviais pasiekiau tą vietą, iš kurios sklido balsas. Prie pašto dėžutės stovėjo kaimynas ir... čiaudėjo. Garsiai, vienodais tarpais, o atrodė, kad šuo amsi. Stovėjau vieną koją pakėlusi šuolyje ir niekaip neradau jai vietos, į ką atsiremti. Plevėsavau koja ore, o burna žiopčiojo, bandydama pagauti daugiau oro. Liežuvis vartėsi burnoje rinkdamas „labo ryto“ žodžio raides ir niekaip negalėjo surinkti. Iš pasimetimo raidės griuvo viena ant kitos ir niekaip nesugebėjo eiti pasisveikinti su kaimynu.
Ir toks liūdnas mano rytas patapo. Kai supratau, kad kaimyno gelbėti nereikia, nes tas šuo, kurio balsą girdžiu jo viduje, yra visai laimingas ir jam nereikia mano pagalbos.
Kodėl mums atrodo, kad kaimyno šuo yra ir mūsų reikalas? Kad su juo kiti elgiasi kitaip, nei mes darytume? Ir kad ne taip kaip mes, tai tada blogai? Nes mes tai viską darome idealiai. Tiesiog esame puikių poelgių etalonas. Kodėl?
Kodėl mums atrodo, kad kaimyno šuo yra ir mūsų reikalas? Kad su juo kiti elgiasi kitaip, nei mes darytume?
Buvau svečiuose pas draugus, kai išgirdau atrakciją, kurią jie girdėdavo kiekvieną vakarą. Šuns lojimas ir bumpsėjimas į sieną, lyg kažkas prašytų įsileisti. Tik ne pro duris, o pro sieną. Pasirodo, kaimynas, grįžęs iš darbo, linksmindavo savo šuniuką mesdamas kamuoliuką į sieną, o tas jį gaudydavo. Prieš tai skardžiai ir garsiai reikalaudamas jam numesti žaisliuką.
Po dešimties minučių manyje nubudo piktas policininkas ir aš pradėjau kišenėse ieškoti ginklo. Draugai nusijuokė, kad tai beviltiška. Jie jau bandė. Atsakymas buvo lyg pasiūlymas ar patarimas jiems, kad gyvendamas bendrabutiniame name, pagalvok apie savo ubagišką uždarbį ir negalėjimą įsigyti namo užmiestyje. Nori ramybės? Važiuok į kaimą.
Ir mano aikčiojimą, kad taip negalima, jie priėmė kaip užuojautą. Užuojautą apie situaciją, kuri neturi išeities. Nebent numirs močiutė Amerikoje, jei tokia atsiras, ir paliks daug pinigų. Arba šuniukas... Arba šuniukas pasens ir pavargs žaisti. Tačiau jie dažniausiai būna gajūs ilgai. Oi kaip ilgai.
Mano vienos pažįstamos gyvenimas slenka su katėmis. Kiek yra kačių mažame bute – niekam nesako. Arba sako skaičių, kuris, iš akių matosi, visiškai neatitinka realios tikrovės. Nes sakydama skaičių ji niurna panosėje, nežiūrėdama į akis. Ir tas skaičius dažniausiai sakomas totorių ar tai ingušų kalba. Ir taip, kaip tų kalbų aš nelabai moku, taip suprantu, kad tų kačių yra daug. Netgi daugiau, nei žodis „daug“ reiškia šitoje situacijoje.
Jos gyvenime žmonės nepateisino vilčių ir ji save atidavė katėms. Kurios ją išnaudoja, bet nors jai nemeluoja. Ji supranta, kad ji katėms tarnauja, bet bent kažkam jaučiasi reikalinga. Nes kitiems jos nebereikia. Pasenusios, ligotos ir nebe žaismingos. O katės ją priima tokią, kokia ji yra.
Tačiau yra kaimynai. Kurie užuodžia tos ne vienos katės kvapą laiptinėje. Kurie naktimis nubunda, kai katės aiškinasi savo santykius medžioklės sezone. O sezono teritorija beveik visada būna sienos, lubos ir sekcija, pilna daiktų, kurie kažkodėl labai garsiai krenta ant žemės. Ir visada kažkaip naktį garsai įgauna dvigubą jėgą ir stiprumą.
Ir namai tampa kalėjimu, kuriame užsirakini, kad niekas neateitų atimti tavo gyvenimo džiaugsmų
Ir namai tampa kalėjimu, kuriame užsirakini, kad niekas neateitų atimti tavo gyvenimo džiaugsmų. Ir kaimynai tampa ponais, kuriems nešami šokoladai ir kitos formos, bei turinio skanumynai, kurie tampa mokesčiu už tylą. Kad nebartų ir neskustų. Kad leistų nors kažką mylėti ir gauti nors mažą dozę meilės iš tų, kurios nemoka mylėti. Jos tik leidžiasi būti mylimos.
Mes šiuo metu labiau mylim gyvūnus, nes su žmonėmis nebelabai galime aktyviai bendrauti. Tik mane kankina toks klausimas. Ar aš turiu teisę barti kaimynų gyvūnus, kad jie elgiasi ne taip, kaip aš noriu? Nes jie nori elgtis taip, kaip elgiasi gyvūnai. Kaip juos šaukia gamta, taip jie ir gyvena. Jie juk nekalti, kad su savo žvėriška prigimtimi privalo gyventi pagal žmonių diktuojamas taisykles.
Tik kažkaip atsimenu babytės žodžius, kad su mumis kažkas atsitiko. Kad seniau arklys buvo reikalingas, kad būtų arti. Karvė, kad būtų galima melžti, šuo, kad lotų, katė, kad gaudytų peles, o gaidys, kad giedotų. Tai dabar taip išeina, kad mes gyvenam tvarte? Su gyvuliukais. O kur žmonės? Klausė manęs babytė. Ir aš neturėjau, ką jai atsakyti.
