Ant suoliuko sėdi mūsų namo filtras, pro kurį prabėgti nepastebimam neįmanoma. Filtras iš trijų asmenų, kuriam labai įdomi mano galvoje besiplakanti košė. Todėl esu gražiai paprašoma prisėsti, nebeskubėti ir pasikalbėti. Nes kur aš čia be pribėgsiu. Net paskutinis sumuštinio kąsnis iškrenta iš burnos! Sėdėti?! Plepėti apie nieką? Net žodžių neberandu, kad apibūdinčiau jų pasiūlymo absurdiškumą.
Dar nuvažiuodama burbu sau panosyje. Apie tai, kad man tiek darbų ir reikalų reikia nuveikti. Nėra man kada ant to jų suoliuko sėdėti.
Ir kai nurimstu, pradedu mąstyti. O kam turiu laiko? Ar tai, ką aš darau yra sąmonė ar nesąmonė?
Seniau tiek gražaus laiko turėjau. Sodinau daržoves ir žiūrėjau, kad parazitai jų nepasiimtų ankščiau nei aš. Rinkau uogas ir viriau uogienes. Žiūrėdavau į pilnėjančias rūsio lentynas ir džiaugiausi, kad joks karas man nebaisus. Dabar mano lentynos tuščios, bet karo vis dar nebijau. Nes manau, kad jos verdamos ne dėl karo grėsmės. O dėl ko, nežinau. Ir jau kokie dešimt metų uogienių nebeverdu.
Tai kur tas mano laikas dingsta, kad neturiu net kada su kaimynėm pasikalbėti?
Kiek daug gražių darbų dirbdavau. Siūdavau drabužius sau ir vaikams. Nes neįdomiai buvo neįdomu. Dariau tai visiškai nemokėdama siūti ir jei kas pamatydavo mano drabužio išvirkščią pusę, juokdavosi ilgai ir nuobodžiai. Nes su rankomis susiūtos ir nukarpytos siūlės atrodydavo kaip pasityčiojimas iš siuvėjo darbo. Tačiau dabar, kai matau nešiojamus drabužius su iškreivotom siūlėm ir kabančiais siūlais gerojoje pusėje, pagalvoju, kad aš prieš dvidešimt metų buvau aplenkusi laiką.
Megzdavau megztinius, iš kurių lindėjo plytos, žmogeliai, daikteliai ar aitvarėliai. Einu per miestą, o vėjas draiko ore nuo mano peties, į siūlą įsitvėrusią mergelę, kuri bando suvaldyti ant mano pilvo išsidriekusį, išmegztą aitvarą. Priena žmogus ir atsargiai įspėja, kad mano megztinis atplyšo. Aš jam su šypsena padėkoju ir einu toliau. Jam malonu, kad gerą darbą padarė, o man smagu, kad jam nuo to smagu.
Nebemezgu, nebesiuvu, neberaviu, nebesodinu. Tai kur tas mano laikas dingsta, kad neturiu net kada su kaimynėm pasikalbėti?
Vaikystėje kaimynai rinkdavosi pas mus į svečius. Kelios šeimos. Aš su dėdėmis lošdavau šachmatais. Išlošdavau. Patiko. Kol už mane geriau pradėjo žaisti kaimynų berniukas. Tėtis tik vieną kartą jį prie visų pagyrė ir mano šachmatų pasaulis užtrenkė man duris. Vaikiškas nemokėjimas būti antrai.
Ir niekas nepaaiškino, kad tai kartais būna pergalė. Pralošti.
Taip ir pamiršau, kaip žirgas šuoliuoja ar kaip pėstininkas straksi. Pabandžiau vieną kartą iš naujo. Palošti šachmatais. Viskas. Nieko nebeatsimenu. Vaikiškas ožys stipriai užtrenkė pažinimo duris.
Piešdavau. Viską. Ką matydavau. Tai yra kopijuodavau. Ką rasdavau gražaus užsienietiškuose žurnaluose. Arklius, gėles, princeses ir princus. Nors kai dabar žiūriu, tai mano princai buvo tokie pat kaip princesės, tik su ūsais. Piešdavau su mintim, kad kažkada to prireiks. Išmegzti, prisiūti, padovanoti.
Rinkau pašto ženklus, kurių albumėlius dar turiu ir nesuprantu kam turėčiau juos parodyti, kad tai suteiktų džiaugsmą. Nes man, drugelių pašto ženklų kolekcija jau džiaugsmo nebekelia.
Einu pro garažus ir matau kaip vyrai kažką daro. Keliese. Kelia, virina, stūma, kala ir juokiasi. Kažkaip vyriškai, truputį nešvankiai. Bet skaniai. Netikiu, kad jie negalėtų to, ką daro nusipirkti, bet patiems pasidaryti kažkaip smagiau. Plius jie tai daro kartu. Pasikalbėdami, aptardami ir draugaudami.
Romas turėjo draugą. Vidutis buvo nešnekus. Su niekuo nebendraudavo. Vaikščiodavo pakampėmis. Bet vos tik Romas kažką prie garažo, Vidutis iškart prisistato. Atrodo Romuko atvertos garažo durys Vidučiui buvo kaip vapsvai medaus korys. Romas virina, derina kokias tai detales ir garsiai klausinėja Vidučio, kaip čia geriau padarius. Ir nei karto negirdėjau, kad Vidutis jam atsakytų. Atsakydavo pats Romas. Ir toliau vis klausinėdavo. O Vidutis tik stovėdavo ir žiūrėdavo. Bet taip žiūrėdavo, kad atrodė, jog gali numirti, jei ką nors praleis ir nepastebės.
Visada pavydėjau jiems to tendemo, kurio nesupratau.
Nes kažkaip keistai tas gyvenimas sudėliojo mano prioritetus. Nieko nebedarau, o laiko kažkaip nėra. Viskas lekia griūnant. Rytas, vakaras, žiema, vasara, joninės, kalėdos ir vėl tos pačios bėdos.
Keistai susidėliojo santykis su pasauliu. Būni vienas namuose, o turi interneto pagalba ryšį su visu pasauliu. Gali bendrauti, matyti, kalbėti, bet nejausti. To pasaulio. Tokia vieša vienatvė gaunasi.
Nieks nepalies tavo peties, norėdamas pasakyti, kad megztinis suplyšo. Neužuosi žmogaus, kurio rankos kvepia žeme. Nepajusi uogienės skonio burnoje.
Tiek dalykų nebedarau ir net nebejaučiau, kaip esu jų pasiilgusi.
Gal sakau reiktų nueiti pas kaimyną su šachmatų dėže, kurios taip ir neišdrįsau išmęsti per karantininį valymą?
