Mano močiutė visada sakydavo, kad kai perki namą, nežiūrėk, kokia žemė ir koks namas. Svarbiausia, žiūrėk, kokie kaimynai. Gavai gerus, nesvarbu, kad tavo būstas sukrypęs. Vis tiek būsi laimingas. Kaimynai padės. Ir atvirkščiai. Kokioj pily begyventum, jei kaimynai per tvorą mėtys supuvusius pomidorus ir rodys pro langą liežuvį, gan greitai pasijusi Ifo pilies kaliniu.
Net nežinau, kiek kartų man pavykdavo užlieti kaimynus. Nė karto šitai nebuvo tyčia daroma, bet tai padėties negelbėjo. Kai aš, liežuviu prispaudusi savo širdį, kuri iš baimės lipdavo lauk slėptis po lova, semdavau nuo grindų vandenį, visas dėmesys ištįsdavo link laiptinės.
Ir kai išgirsdavau garsiai laiptais ateinančius kaimynės keiksmažodžius, suprasdavau, kad šį kartą tai tikrai muš. Ir skaudžiai. Aš vapėdavau jai nesąmones, skeryčiodavausi šlapiu skuduru, vis rodydama į tuos taškus, kurie yra tikrieji bėdos kaltininkai. Tie vamzdžiai, tie kranai ir šlangos.
Abi semdavom nuo grindų vandenį ir baigus visada užduodavau tą patį klausimą. Ar labai juos apipyliau? Ir eidavom žiūrėti abi. Ir dejuodavau žiūrėdama į plėmus lubose, ir cypaudavau plonai, kad gal kai pradžius, ne taip matysis?
Ir nė karto nepadavė į teismą, nereikalavo pinigų ir nenutilo amžiams. Nes sąžiningai atsiprašinėdavau ir pripažindavau savo kaltę. O jie buvo geri kaimynai. Nors ką aš sakau? Ir dabar yra geri.
Aš dar buvau vaikas, kai kaimynystėje vyras auklėjo žmoną. Pirmą kartą tada mačiau skraidančias lėkštes. Iš balkono skrido vinilinės plokštelės ir tyliai tupė ant pievos prieš namą. Stovėjau, žiūrėjau ir man buvo taip gražu.
Bet neilgai. Nes kaimynai iškvietė miliciją. Nesuprantu, bet gal buvau namie viena, nes kaip kitaip būčiau ėjusi pažiūrėti, kas ten darosi, kartu su kaimynu, kuris iškvietė miliciją. Ir atsimenu piktą mušeikos kalbą, kad nė vienas kaimynas (ten buvo panaudotas šiek tiek kitas žodis), jo neapskųs milicijai, kurios jis nekenčia. Užtai, kad jau du kartus buvo uždarytas, ir už tai, kad jis dabar, tas milicija, atėjo.
Ir po tos skausmingos kalbos pakėlė savo radijolą „Vaiva“ ir užmovė milicininkui ant galvos. Atsimenu tą vaizdą. Žmogus su radio galva ir antpečiais, piktas mušeika ir kaimynas skundikas. Ir aš – tarpdury. Ir kaip vos nenuskridau laiptais, kai skundikas per mane puolė į namus ir užsirakino duris. Eidama namo ir trindama sumuštus kelius galvojau, kad negerai skųsti kaimynus. Nes nukenčia visai nekalti žmonės ir jiems maunamos radijolos ant galvų.
Kiek gali trūkti kantrybė? Mano trūko tris naktis. Kai neišvėriau ir nuėjusi pasakiau, kad gana. Gimtadienio šventikai labai nustebo. Kodėl aplink visiems gerai, o man, toliausiai gyvenančiai poniai, nelabai. Tie naktiniai baldų stumdymai man nepatiko ir pasakiau, kad noriu tylos. Nes viską girdžiu, nes vasara. Langai atviri.
Kai nuėjau tildyti kaimynų, ir jie paklausė, kas atėjo, atsakiau, kad suš...vilpta žvaigždė, ir jei jie dar kartą išleis nors garsą, aš jiems iškviesiu...televiziją
Parėjau, atsiguliau. Visi šventikai išėjo parūkyti į balkoną ir aptarti, kas čia atsitiko. Kokia aš tai suš...vilpta žvaigždė ir visiškai neturiu teisės nurodinėti. Ypač jiems. Šventikams. Kėliausi. Vėl ėjau. Kai paklausė, kas atėjo, atsakiau, kad suš...vilpta žvaigždė, ir jei jie dar kartą išleis nors garsą, aš jiems iškviesiu...televiziją. Nes milicininkų nebebuvo tuo metu. Ir man nepatinka, kai ant galvų mauna radijas.
Suveikė. Nutilo. Kalbamės po to, bet... jaučiu, kad nemyli. Bet gerbia. Nes bijo. Gal manęs, o gal televizijos?
Visada bijojau būti skundike. Bet jei kažkas vyksta už uždarų durų ir tau atrodo, kad kažkam ten bloga, juk reikia kviesti pagalbą? Ar nereikia?
Na, ką daryti, kai matai, kaip kaimynė išeina iš namų ir užrakina savo pijokėlį vyrą, kad tas negertų? Ir tu matai, kaip jo draugas, iš viršutinio buto, su virvele jam nuleidžia butelaitį?
Pirštas virpa ties telefonu ir, atrodo, pats vienas mąsto – skambint kaimynei ar ne? Ir nepaskambina. Nes jam atrodo, kad negražu taip daryti ir kad tai ne tavo reikalas.
Kiekvieną pavasarį matydavau mūsų daržuose tą patį cirką. Kaimynė nuo kitos kaimynės vagos nuardavo per porą sprindžių žemės. Alasas didžiulis. Abi rėkia, pirštais matuoja. Arklys stovi. Galvą kinkuoja ir žiūri į vadeliotoją. Žvilgsnis klausia – tai ar dirbsim, ar bobų žviegimo klausysim?
Rudenį nuskriaustoji pirma ateina nusivagot ir atsigriebia pagrobtos žemės ruoželį. Ir vėl trūkt už vadžių, vėl iš pradžių. O tada skundai. O tada valdžia eina tuos sprindžius matuoti. Ir visa tai tęsėsi tol, kol nei vienai, nei kitai žemių nebereikėjo. Ir kalbasi abi, ir nebeprisimena tų baisių laikų, kai arkliui neleisdavo pabaigti, ką pradėjo.
Žinau tik vieną. Niekada nebus viskas gerai. Visada stos ne tas mėnulis, ne ta koja bus iš lovos išlipta. Bet kai žiūri į kojas, tai pasirinkimas ne toks jau ir didelis? Gal reikėtų neskubėti su išlipimu?
Tačiau jei įvyko nesusipratimas ir susipykot su kaimynais dėl vištos žarnų, yra viena išeitis. Pasikalbėti. Vyrai gali tai padaryti garaže. Moterys laiptinėje ar kieme. Ir tą reikia daryti kuo greičiau. Beveik iškart, kai ataušit. Nes kuo ilgiau tempsit, tuo greičiau pamiršit, dėl ko susipykot. Ir nuoskauda bus įsirėžusi taip giliai, kad noras bendrauti bus sunkiai prieinamas. Nebeatsiminsit, kodėl susipykot, ir todėl nebežinosit, kaip pradėti kalbą.
Ne veltui juk yra šis posakis: „Supykai? Atsiprašyk!“
