Visada nepatogu girdėti, kai parduotuvėje žmogus teisinasi, kodėl neturi pinigų ir kaip greitai jų bus. Nes kažkas nesumokėjo, negrąžino, pamiršo, o štai poryt viską atiduos.
Tačiau štai vat šiandien staigiai reikia priimti svečią, kuris atvyko iš taip toli ir taip netikėtai, kad net žodžiais sunku apsakyti. Nei įspėjęs, nei paskambinęs iš anksto, driokst ir daužosi apie duris. O ant stalo nėra ko padėti. Kaip tyčia. Nes vis laukiama, kada poryt tuos pinigus atiduos už tuos visus nuveiktus darbus.
Bet šitą pokalbį gali išgirsti parduotuvėje tik už miesto ribų. Kokiame miestelyje, kur vienas kitą pažįsta ir žino, su kuo tavo senelis važinėja žvejoti, o teta, su kokia drauge varinėja atostogauti į Šventąją.
Nes buvo gėda. Kad aš neturiu tiek pinigų, kad užtektų išmaitinti vaikus.
Nes kokiame „Akropolyje“ niekada neišgirsi, kad pirkėjas prašytų pardavėjos be pinigų duoti jam makaronų. Net jei pas jį į svečius atvažiuotų pats Italijos ministras pirmininkas.
Ir girdėdama tą pokalbį jaučiuosi nepatogiai. Nes prisimenu. Prisimenu, kaip pati prašiau. Kai neturėjau, ką duoti vaikams valgyti, ir pamynusi visą savo garbę ir išdidumą, stovėdavau kitapus prekystalio ir rankose maigydama maišelį, nežiūrėjau pardavėjai į akis. Nes buvo gėda. Kad aš neturiu tiek pinigų, kad užtektų išmaitinti vaikus. Nors dirbau nuo ryto iki vakaro ir visur, kur tik pasiūlydavo. Ir visi taip gyveno. Tie, kurie neturėjo. O tie, kurie turėjo, duodavo. Bet grąžinti turėdavai vos ne dvigubai. Nes šiaip niekas nieko neduodavo. Dėl to, kad tau padėtų. Tačiau tie, kurie padėjo nuo širdies, be tikslo pralobt, iki šiol yra mano atminty ir pagarboj.
Todėl tuo metu sau daviau žodį. Gyventi taip, kad taip niekad nesijausčiau. Nes vis atsimenu babos žodžius, kad kai skoliniesi, tai tie pinigai yra svetimi, o kai reikia atiduoti, tai visada atiduodi savo, sunkiai uždirbtus. Ir kad kiek įmanoma gyvenime kuo rečiau varstyti bankelio duris. Nebent su tikslu ten padėti pinigėlį.
Vida gyvena puikiame name. Vaikai aprengti taip, kaip matau tik užsieniniuose vaizdo klipuose. Vyras, prieš įlipdamas į mašiną, ilgai koja spardo prabangias padangas, kad visi matytų, kokiu žirgu jis dabar šaus iš kiemo. Ne gyvenimas, o pūkų karalystė. Ir kai tos „pūkynės“ karalienė ateina pasiskolinti pinigų, išsižioju nuo to, ką išgirstu. Namas, mašina – paskolų paskolos, kurias kas mėnesį reikia atidavinėti. Pagrindinė mėnesio pirmos savaitės užduotis – gauti pinigų užkaišioti visas skyles.
Žiūriu į tos pavargusios karalienės akis ir darosi liūdna. Kokia to įvaizdžio, kurį jie demonstruoja visuomenei kaina? Bemiegės naktys? Raminamosios tabletės?
Būtų mano valia, visus tuos greitų paskolų punktus uždaryčiau amžinam remontui.
Kreditoriai. Žmonės, kurie atitolina realybę. Kažkuriam laikui. Bet problemos neišsprendžia.
Būtų mano valia, visus tuos greitų paskolų punktus uždaryčiau amžinam remontui. Nes tik kvailas žmogus gali patikėti, kad nieko nepadaręs gali greitai gauti pinigų.
Iš kur atsiranda pinigų deficitas? Kaip tas monstras „Skola“ ateina į jūsų gyvenimą?
Yra keli variantai, bet pagrindinė priežastis – poreikis pranoksta galimybes. Kai neapskaičiuoji savo pajamų, o nori turėti daugiau nei gali įpirkti. O tada kaip sniego gniūžtė. Pamažu ridenasi tolyn ir skola auga ir auga. Ir užauga į sniego kalną. Ir matai, kad išeities nebėra. Tik gauti iš vienų ir atiduoti kitiems.
Yra žmonių, kuriems visai normali tokia padėtis. Dar net adrenalino žmogus gauna. Prisimenu, kai draugė paprašė padėti nueiti pas vieną poniutę paprašyti grąžinti skolą. Staselė sėdėjo užmetusi riebią kojelę ant kitos riebuilės ir pūtė dūmus į lubas. Išklausiusi draugės ilgą kalbą, kad taip negražu elgtis, atsakė visai ramiu tonu. Atsakymas nuskambėjo klausimu: „Iš ko aš tau atiduosiu? Pasakyk, iš ko, tai tada tau atiduosiu.“
O dėl duoto žodžio atsakymas irgi buvo aiškus. Čia buvo jos žodis. Norėjo davė, norėjo atsiėmė.
Rizika. Visur. Kai duodi ir kai imi.
Nes jei supranti, kad negalėsi atiduoti, nerizikuok. Nes miegosi ramiau. Nes širdies neskaudės.
Po sunkių laikų pradėjau dešimt procentų nuo mėnesio uždarbio atidėti. Pinigėliai tai dienai, kai nugrius reikalas. Reikalas, kurio be pinigų neišspręsi. Ir nereikia jo vadinti nei juoda nei balta diena. Tiesiog reikalas, kuris iš tavęs pareikalaus pinigų, kurių tu buvai nenumatęs.
Visada jų turi turėti. Kad nereiktų eiti prašyti, nežiūrint kreditoriui į akis. Ir kad nereiktų žmogui, kuris tau padėjo, galvoti, iš ko tau gauti, kad atiduotum.
Saugokit savo sveikatą. Nes artėja tos dienos, kai į mūsų gyvenimą ateis ne vienas reikalas. Būkim pasiruošę jį sutikti išdidžiai pakėlę galvas.
