Jis nustemba todėl, kad tu nesupranti, kas tai. Ir jis, žiūrėdamas į tave lyg į kvailę, tau atsako, kad tai yra kojinės. Jam sunku suvokti, kaip jis gali gyventi su tokia nevisprote, kuri žiūrėdama į kojines, klausia, kas tai yra, lyg pirmą kartą jas matytų.
Bet aš žinau, kad tai kojinės! Aš žinau, kam jos yra skirtos! Tačiau kodėl jos yra apvalios formos, abi kartu, žiauriai smirdi ir guli po sofa mūsų svetainėje?
Atsakymas vertas Nobelio premijos! Todėl kad jis vakar jas nusimovė, žiūrėdamas televizorių!
Tai čia vyksta tada, kai tas vyras lyg ir tau priklauso, lyg ir tu jam priklausai. Bet kai nuolatinio bombų mėtytojo nebėra tavo gyvenime, atsitinka keistas dalykas. Pradeda griuvinėti visi namų kampai. Ir ne vien tik namų.
Nors, kai Tas buvo namie, visiškai nieko netvarkė ir kitiems neleido to daryti, namai taip greitai negriuvinėjo.
Pakvieti kokį santechniką. Sumoki pinigus. „Bombų“ mėtytojas pakyla nuo sofos ir ateina į virtuvę padirbti konsultantu. Bet tas, kuriam tu sumokėjai, dirba kažkaip geriau. Nes jį per petį reguliuoja brigadininkas. Kuris viską išmano, bet kokius metus pats nesugebėjo sutvarkyti čiaupo.
Kas įvyksta, kai vieniša, protinga ir išmani moteriškė pati nesugeba susitvarkyti savo griūvančių namų? Kai linkstantį čiaupą pariša rausvu kaspinėliu
Tačiau kas įvyksta, kai vieniša, protinga ir išmani moteriškė pati nesugeba susitvarkyti savo griūvančių namų? Kai linkstantį čiaupą pariša rausvu kaspinėliu, o ištrupėjusį tinką aplink staktą pakeičia plastilinu ir uždažo dažais, kokius randa? Šitaip lipdo namus kaip dėlionę, kišdama per jėgą netinkančias detales į tą vietą, kur turėtų būti tos, kurios neaišku kur pradingo.
Kol vieną dieną supranta, kad reikia kviesti specialistą. Ir ateina į namus specialistas. Specialiai tvarkyti namų. Dažniausiai turbūt jie namie būna mušami savo piktų žmonių, nes į svetimus namus ateina atsigauti ir atkeršyti už saviškių padarytas žalas.
O tu ką darai, kaip savo namų šeimininkė? Net pritūpusi kaip koks kinas prieš savo viršininką bandai visaip įtikti. Laidai visokius juokelius, vis stebėdama, kas jam patinka. O jis susiraukęs, be emocijų, maigo vamzdį ir dūsauja, lyg tu būtum jį ištraukusi iš jo nuosavų vestuvių.
Šokinėji su kavos puodeliu aplink ir pasakoji visokias juokingas istorijas, kurios turėtų jį pralinksminti ir apšildyti atmosferą. Kad jis pataptų tau broliu, kuris nori tau padėti. Jaučiuosi kaip Gerda iš „Sniego karalienės“ pasakos, kuri ėjo gelbėti Kajaus, kuris visai nenorėjo būti išgelbėtas. Ir iš viso. Aš dabar pagalvojau. Kajus buvo kaimynų berniukas, ir kai jį pagrobė karalienė, tai Gerda išėjo per pasaulį jo ieškoti. O tai kur buvo Kajaus tėvai? Kodėl jie nesirūpino savo vaiku, o leido svetimai nepilnametei daryti tą darbą, kurį turėtų atlikti policija? Nors aš jau čia nuklydau.
Istorija apie tai, kaip griūvantys namai visiškai nerūpi svetimiems vyrams. Jiems nusispjauti į tas bėdomis užgriuvusias moteris, kurios maldauja pagalbos ir už tai moka pinigus.
O jei tavo mašina pradeda rodyti ženklus, kad jos užpakalis gal kažkaip ir nieko, bet vat priekis nebenori daryti tai, kas jam priklauso. Važiuoti. O tada ir pasidaro aišku, kad jei priekis nenori, tai vien su užpakaliu, tai yra su bagažine, niekur nenuvažiuosi.
Griūvantys namai visiškai nerūpi svetimiems vyrams. Jiems nusispjauti į tas bėdomis užgriuvusias moteris, kurios maldauja pagalbos ir už tai moka pinigus
Ir atvažiuoji į draudžiamą zoną. Kur šiukštu moteriai negalima būti. Kaip kokiame laive. Tipo – moteris į laivą, laivas dugnan. Taigi atvažiuoji į garažą. Su ta pačia šypsena, kurią taikei santechnikui. Bet nei ten, nei čia ji neveikia. Tiesiog eina jie būriais pro tave lyg pro stulpą, savo keliais ir tavo tas – „Alio? Alio?“, jiems atrodo, kad tu kalbi telefonu su kažkuo už jūrų marių.
Ir net tavo garsiai pasakytas juokas, kad jei iš tikro esi nematoma, tai ryt drąsiai eisi plėšti banko, nieko nepaveikia. Jie arba tavęs negirdi, arba nesupranta.
Ir koks tai vienas, pabudęs iš letargo miego, dejuodamas, lyg būtų ištrauktas iš savo dukters vestuvių, atsistumia iki tavęs ir užduoda tau ilgą ir labai jau išsamų klausimą: „Nu?“.
Nežinau, kuo mes skiriamės nuo vyrų. Kažkur skaičiau, kad visai nedaug. Mano batų dydis 38, o vyrų koks 43. Tai vat, visas skirtumas tik tarp kojų. Nedidelis.
Tačiau kodėl mus taip niekina kaip paslaugų gavėjas? Kad mes neišmanom? Nesuprantam? Bet juk ir kiti vyrai ateina prašyti paslaugų, nes patys nežino, ką daryti? Mūsų juk visų pinigai tokie pat. O mus kažkodėl dažnai apgauna, nes mes nieko neišmanome.
Bet, vyriukai? Jums namuose verda, skalbia, myli irgi moterys? Tokios pat kaip mes!
Prašau jūsų – nesmerkit mūsų, kad mes nežinome, kur mašinoje yra karbiuratorius, bet mes puikiai išmanom, kaip padaryti vyrą laimingą.
