Veronika Montvydienė – užimta moteris. Jos gyvenimo centre – aštuonerių dukros Adelės ir penkerių sūnaus Kajaus priežiūra bei darbas su vyru Donatu Montvydu. Vis tik moteris, prieš keletą dienų paminėjusi 37-ąjį gimtadienį, rado laiko pokalbiui su portalu Žmonės.lt ir papasakojo apie vaikų auklėjimo principus, darbo šeimoje iššūkius ir visuomenės vertinimą.
Veronika, neseniai atšventėte savo gimimo dieną. Ar, jos belaukiant, aplankė mintys apie gyvenimo tėkmę?
Egzistencinės mintys neatėjo, nors kartas nuo karto aplanko. Nežinau, gal nuskambės standartiškai, bet amžius yra keistas matas, kuris nieko nenusako, išskyrus pilnametystę, kai gali nusipirkti alkoholio. Vis tik pilnametis pilnamečiui nelygu. 30-metis gali būti pavargęs kaip senukas ir nieko nebenorėti, tačiau taip pat būna vyresnių žmonių, kurie net 16-mečius apspjauna.
Kokiai žmonių grupei priklausote – tiems, kurie mėgsta gimtadienius ir juos švenčia, ar kitai daliai, kurie šios šventės nesureikšmina?
Man gimtadienis – nesusipratimas. Imu painiotis, kaip viskas turėtų vykti: ar aš turėčiau kažką organizuoti kitiems, ar kiti turėtų rengti man, ar išvis turėtų kažkas vykti? Manau, kad per mano gimtadienį kiti turėtų tuo rūpintis, bet tokiu atveju imu kažko tikėtis ir dėti į aplinkinius viltis. Dažniausiai tai nepasiteisina ir galų gale nusiviliu. Apima kvailos emocijos, emocinis ir moralinis bardakas, tad nelabai mėgstu šitos šventės. Dažnai norisi tą dieną praleisti taip, lyg jos nebūtų, bet metai metams nelygu.
O kaip buvote nusiteikusi šiemet?
Pernai buvo noro, jėgų ir motyvacijos padaryti šventę kitiems, o šiemet norėjosi skirti kokybiško laiko sau ir šeimai, nuvažiuoti į Druskininkus, aplankyti SPA. Taigi, kartais būna balius iki ryto, o šiemet buvo taip.
Spalį gimimo dieną minite ne tik jūs – antroje mėnesio pusėje yra ir vyro Donato, ir jūsų dukros Adelės gimtadieniai. Ar turite panašumų?
Ne, mes turim labai didžiulių skirtumų ir esame visai nepanašūs. Adelė dar vaikas, tad nekabinu jai dar jokių charakteristikų, bet aš esu Svarstyklės, o Donatas – jau labiau Skorpionas. Kardinaliai skiriasi tai, kaip mes priimame sprendimus. Aš tai darau greitai ir konkrečiai, o Donatas – labai ilgai, su didelėmis kančiomis ir kol neprispaudžia laikas, delsia. Aš visai nemėgstu tokio proceso, o jis jame gyvena.
Neseniai internete išplito vaizdo įrašas, kuriame Donatas pagal savo naujausią dainą „Lūpos kaip medus“ šoka kartu su Adele. Akivaizdu, kad dukra perėmė tėvų talentus.
Abu vaikai turi klausą, yra muzikalūs, bet tai, ko gero, yra natūralu – jiems darome netiesioginę, bet didžiulę įtaką. Kad ir kaip norėjau, kad Adelę sudomintų robotika, botanika ar dar kažkas, šiemet ji pradėjo lankyti šokius. Aš labai to vengiau ir ilgai delsiau, nors ji norėjo jau seniai. Sakiau jai: „Ne, spėsi, nėra prasmės šokti tokiame jauname amžiuje“. Nesu ta mama, kuri netapo populiariausia šokėja ir savo svajones realizuoja per vaikus. Bet va, atėjo laikas ir užklupo neišvengiamybė.
Sakote, kad dukrai linkėtumėte nesekti jūsų pėdomis. Kodėl?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad jeigu nori būti gera šokėja ir maksimaliai realizuoti savo ambicijas, reiktų tai daryti ir gyventi ne Lietuvoje. Jeigu tai yra laisvalaikio praleidimo būdas ir galimybė lavinti sportinius įgūdžius, tuomet viskas gerai. Aišku, aš nesipriešinau, tik viduje vedžiau savo dialogą, bet kai pamačiau, kad šokiai neišvengiami, o Adelė labai aiškiai formuluoja savo mintis ir norus, tikrai nesakiau: „Ne, neik, nes mes gyvename Lietuvoje“.
O kokia mama esate – griežta, atlaidi ar vis tik ieškote to aukso viduriuko?
Aišku, stengiuosi išlaikyti balansas, bet šiaip esu griežta. Labai noriu, kad vaikų būtų tokie, kokie yra, prie nieko nesitaikytų ir neperspaustų pateisindami kitų lūkesčius, kad jeigu jie yra žinomi, turi elgtis taip ir ne kitaip. Man būti savimi yra pagrindinė vertybė, nors žmonėms šiais laikais tai labai sunkiai pavyksta – jie stengiasi taikytis prie be proto daug aplinkybių ir pradeda gyventi dvigubą gyvenimą. Rodos, kad visi turi po skirtingą asmenybę kiekvienam gyvenimo atvejui. Tai man yra baisiausias dalykas, koks žmogui gali nutikti. Geriau išlaikyti savo natūrą su visais, o ne su vienais žmonėmis elgtis vienaip, su kitais – kitaip. Man atrodo, kokiu atveju ir kiti nesusipainioja, ir su artimaisiais gražiai bendrauji.
Šio principo, ko gero, gyvenime laikotės ir pati?
Taip. Manau, kad man tai pavyksta, nes tikrai ne visiems žmonėms patinku (juokiasi).
Esate dirbanti dviejų vaikų mama. Kaip pavyksta suderinti darbus, veiklas, laiką su šeima ir ar pavyksta rasti laiko sau?
Neskirstau, kada laiką skiriu sau, o kada – ne sau. Aš pasirinkau tokią gyvenimo formą ir prisiimu atsakomybę, kad pati taip nusprendžiau. Ne kažkas kitas man pagimdė vaikus, vertė juos vesti į būrelius ir ne mano noru mane vedė. Aš taip pat pati pasirinkau dirbti, niekas manęs nevertė. Taigi, viską suderinti pavyksta gerai.
Kadangi dirbame kartu su vyru, kurio grafikas šeimai yra maksimaliai nepalankus, mano – priešingai, yra lankstus. Kai kuriuos darbus galiu pasidaryti naktį, o dieną laiko skirti vaikams. Tai man yra labai labai svarbu: sakiau, kad jei gims vaikai, jie man bus pirmoje vietoje, kadangi nieko nedarau puse kojos. Toks buvo mūsų šeimos susitarimas. Pagalvoju, kad jeigu dirbčiau kokiame nors biure ir per metus turėčiau tik mėnesį atostogų, būtų šakės – su vyru tikriausiai visai nesusitiktume (juokiasi).
Prieš keletą metų ėmėte dirbti kartu su vyru Donatu. Kas lėmė tokį sprendimą?
Tuo metu labai natūraliai susidėliojo aplinkybės. Vyras baigė dirbti su savo vadybos įmone ir norėjo dirbti sau – tam nutraukė savo sutartį. Pagalvojo, kas čia šalia protingas, kuris galėtų greitai pradėti? Aš tam turėjau laiko, tad sakiau – pabandom. Juk nesakysi ne. Dabar dirbame vienoje įmonėje, aš tvarkaus biurokratinius reikalus ir sutartis su organizatoriais.
Darbas su šeimos nariais turi dvi puses: vieni palaiko nuomonę, kad negerai susieti profesinius ir asmeninius reikalus, kiti mano, kad bendra šeimos veikla gali suartinti. Kaip tai vertinate pati?
Kitiems to nerekomenduočiau, nes asmeninis gyvenimas ima labai painiotis su darbu. Esu iš tų žmonių, kurie moka atskirti, kad darbas yra darbas, o šeima yra šeima ir nereikia jų sumaišyti į vieną krūvą. Deja, mūsų atveju tai – neįmanoma, kadangi Donatas yra visiškas maksimalistas, tad darbas apima 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Be to, ir vaikai dėl to nėra labai laimingi, todėl negarantuoju, kad mūsų darbas kartu truks dar ilgai.
Ar jau turite numačiusi, ką veiktumėte toliau?
Kol kas dar nenorėčiau atskleisti, nes mėgstu pirmiausia padaryti, o tada apie tai kalbėti (šypsosi).
Kiekviename darbe neišvengiamai būna iššūkių. Su kokiais didžiausiais sunkumais yra tekę susidurti jums?
Didžiulis iššūkis buvo pandemija. Kultūros sritį visiškai uždarė ir nebuvo jokių pažadų, kada tai baigsis. Gyvenome be pajamų ir nežinojome, kiek tai truks – metus ar daugiau. Vėliau atėjo karas, o dabar sunki ekonominė situacija. Na, o mūsų visuomenėje vyrauja nuostata, kad kultūra – nebūtina ir yra visiškas absurdas, tad neaišku, kaip viskas bus. Taip pat, kaip minėjau, iššūkis yra atskirti asmeninį gyvenimą nuo darbo. Jei manęs kas nors paklaustų, kaip tai padaryti, atsakymo neturėčiau.
Iki šio sprendimo kurį laiką nedirbote ir buvote atsidavusi vaikams. Ar dabar, dirbdama su Donatu, jaučiatės save realizuojanti?
Aš pati jaučiu, kad save realizuoju, tačiau įsivaizduoju, kad kitų žmonių akimis, kai viskas matuojama pinigais ir titulais, taip neatrodo. Juk mama – ne profesija ir ji neva nieko nedaro, o darbas su vyru – taip pat dykaduoniavimas, nors dažniausiai tenka dirbti dešimt kartų daugiau nei kitiems. Taigi bendrai dar turiu ambicijų užsidėti socialinę karūną, nes nėra labai kuo pasigirti. Noriu kelti savivertę kitų žmonių akyse, įskaitant artimuosius.
Fotogalerija:
