Dalia ir Vytautas buvo ekonomistai, susipažinę dar studijų metais ir visą gyvenimą kūrę savo rankomis. Nuo pat jaunystės jiedu žinojo, kad viską reikės užsidirbti patiems, tačiau kartu puoselėjo daug svajonių ir vilčių. Dalia neslepia, kad Vytautas buvo geras vyras, namie visada besistengęs rodyti jai dėmesį.
„Papuošalus pirkdavo tik jis. Man būdavo net keista, jeigu kažką reikėdavo pačiai nusipirkti. Kai būdavome kelionėse, pirmiausia apeidavome visas juvelyrines parduotuves, – prisimena D.Šerėnienė. – Mokėjo rodyti dėmesį, apkabindavo...“
Šiandien Dalios dukros jau yra užaugusios, todėl moteris gyvena viena. Vis dėlto ji tikina, kad vieniša nesijaučia, o draugiją jai palaiko ir visada nuramina pokalbio metu netoliese įsitaisęs šuo.
„Mokausi gyventi iš naujo, nes vienu metu netekau visko: vyro, vaikų tėvo, geriausio draugo“, – pripažįsta D.Šerėnienė.
Dalia sako nevartanti nuotraukų albumų, nežiūrinti jųdviejų kelionėse įamžintų filmų, nes tai daryti dar per skaudu. Ji pasiilgsta Vytauto pagamintų vakarienių, pasigenda žmogaus, su kuriuo galėdavo pasikalbėti, pasitarti.
„Aš nueinu prie kapo, bet nieko ten nejaučiu. Surenku užgesusias žvakutes, savo uždegu, aptvarkau, – teigia D.Šerėnienė. – Matyt, dar nedaug laiko praėjo. Dveji metai yra nedaug. Klausinėjau žmonių, patyrusių netektis, sakė, kad po 5-erių metų pasidaro lengviau...“
Šiandien Dalia turi daugiau laisvo laiko, tačiau pripažįsta dar nežinanti, ar jau atrado save. Pabandžiusi vėl keliauti, netrukus prasidėjo karantinas, todėl moteriai teko skubiai grįžti į Lietuvą.
„Po darbo valandų visas laikas yra tik man. Bet kai jo tiek daug turi, nežinau, ar tai gerai. Neturiu jokių įsipareigojimų, vaikai užauginti“, – sako D.Šerėnienė.
Dalia pripažįsta, kad jeigu turėtų dar vieną galimybę susitikti su Vytautu, ji turėtų, ką pasakyti vyrui.
„Kai turi, nevertini taip, atrodo, kad spėsi pasakyti. Reikia nebijoti pasakyti, ką nori, netaupyti gero žodžio“, – sako D.Šerėnienė.
Visą pokalbį su D.Šerėniene žiūrėkite įraše:
