– Kokias dainas parenkate koncertams prieš Vėlines?
– Parenku senųjų liaudies dainų bei pasakojimų apie pačios dainos svarbą žmogaus gyvenimui. Juk lietuviai tiek daug ir visur dainuodavo. Pati prisimenu tą laiką, kaip eidavome uogauti su vyresnėmis moteriškėmis. Niekas anksčiau po vieną uogauti neidavo, eidavo šešios septynios moterys. Eidamos dainuodavo, grįždamos dainuodavo.
Manau, kad baisiausias dalykas yra proto krizė.
– Ar dabar lietuvio gyvenime daug vietos užima dainavimas?
– Gal ir užima... Yra radijas, televizija, net ir į šeimos šventes pasikviečia muzikantus ir jie rėkia, šaukia, susikalbėti neįmanoma, bet visiems patinka.
– Gal būtų lengviau ir sunkmetį išgyventi, jei daugiau dainuotume?
– Man atrodo, kad būtų lengviau, bet kitiems gal taip visai neatrodo. Ką darysi, gyvenimas eina. Man būtų gaila, jei ir daina, ir visa tai, ką mes turime paveldėję, virstų absoliučiu muziejumi. Man norėtųsi, kad tai būtų gyvenime. Kažkodėl yra tokie standartai, kad kas domisi folkloriniu gyvenimu, tai būtinai turi valgyti mediniais šaukštais ir iš molinių lėkščių. Gali valgyti ir iš sidabrinių! Čia ne apie tai kalba...
– Juk dabar ir Vėlinių tradicijos pasikeitusios.
– Jei būtų galima, aš „išgyvendinčiau“ visus helovinus, visus moliūgus. Tas lakstymas su moliūgais man atrodo lyg mirusių gyvenimo trikdymas. Mano vaikystės laikais prie kapo žmonės ateidavo pasišnekėti su artimaisiais. Prisimenu moterį, kuri prie mirusio vyro kapo viską jam pasakojo: „Žinai, jau bulves nusikasiau, prikasiau tiek ir tiek maišelių.” Pasakojo taip, lyg jis būtų gyvas ir lyg jam tai būtų labai labai svarbu.
Tuomet nei tų gėlių nebūdavo įmantrių, puošdavo kapus tokiais augalais lyg kopūstai su uogytėmis ir barstydavo smiltelėmis. Vėliau atsirado didžiuliai metalo vainikai, kuriuos užkaišiodavo popierinėmis, vaškinėmis gėlėmis. Tik paskui pradėta daryti vainikus iš eglių šakų.
Man labai keista, kodėl Seimas nedarbo diena paskelbė Visų šventųjų dieną, o ne Vėlines – lapkričio 2-ąją.
– Deja, bet neretai ir giminės dažniausiai susitinka tik kapuose.
– Gerai, kad lietuviuose dar yra tas paprotys numirus žmogui visais būdais bandyti atvažiuoti į laidotuvės. Į vestuves gali nenuvažiuoti, o į laidotuves privalu atvykti. Aš visada jaučiu sąžinės graužatį, kai nuvykstu į savo kraštą Kapčiamiestyje. Visada turiu aplankyti tėvelių kapus – ar Vėlinės, ar ne. Kartą ir sutemus važiavome padėti žvakučių.
– Koks jūsų antikrizinis receptas, kad nuotaika nesubjurtų?
– Joks. Aš tos krizės nejaučiu. Manau, kad baisiausias dalykas yra proto krizė. O jei iki šiol gavai daug pinigų, o dabar mažiau, tai nereikia išgyventi, nes gali ateiti laikas, kai visai tų pinigų negausi. Pinigai – laikinas dalykas: šiandien tu ponas, ryt – „ubagas“.
