– Formaliai ir pagal Konstituciją mūsų šalis – demokratinė respublika. O realiai?
– Demokratija yra ne tik politinio valdymo forma, bet ir mąstymo bei gyvenimo būdas. Ji gali susiformuoti ir įsitvirtinti tik esant palankioms sąlygoms ir per ilgą laiką. Taip, atkūrus valstybę, demokratija buvo formaliai įtvirtinta Konstitucijoje, tačiau iš tikrųjų ji nunyko nespėjusi net prasiskleisti. Pakilusi Sąjūdžio banga trumpam išlaisvino Lietuvos žmones ir jų iniciatyvą, tačiau dauguma jų buvo pasiruošę ir įstengė kovoti tik dėl nepriklausomos valstybės, o ne dėl demokratijos. Neatsitiktinai po kovo 11 d. pačiame Sąjūdyje imta skelbti: „Pirma – nepriklausomybė, paskui – demokratija.“ Tad daugumai sąjūdininkų demokratinė retorika buvo tik politinės kovos įrankis, o ką jau kalbėti apie tuometę Komunistų partiją. Todėl šios abi politinės jėgos ir ėmė tai nuosekliai įgyvendinti. Iš A. Brazausko vadovaujamos Komunistų partijos vadovybės buvo pašalinti ir išstumti visi demokratiškai mąstę ir nuoširdžiai nepriklausomybės siekę sąjūdininkai. Tyliai pritariant V. Landsbergiui ir artimiausiems jo bendražygiams, iš Sąjūdžio buvo pašalinti „neaiškūs ir nepatikimi elementai“, nenorėję sustoti pusiaukelėje ir siekę, kad Lietuva būtų ne kažkieno „nepriklausomas dvaras“, o tikrai demokratiška ir moderni valstybė.
Oligarchinis valdymas nėra šiaip turtingų žmonių valdžia. Turtas ir turtėjimas – ir niekas daugiau – štai kas pagrindinis valdymo principas ir vienintelis jo tikslas.
– Vis garsiau iš kai kurių politikų ir teisininkų (pvz., K. Čilinsko) lūpų pasigirsta tezės apie oligarchijos grėsmę mūsų valstybei. Nejaugi tai realu?
– Lietuva neabejotinai yra nomenklatūrinė oligarchinė „valdomos demokratijos“ šalis. Ją valdo trys siauri ir negausūs įtakingiausių žmonių sluoksniai: valdančiųjų partijų viršūnes sudaranti nepakeičiama politinė nomenklatūra, aukštoji valdininkija ir verslo magnatai (oligarchai). Nuolatinė šiems sluoksniams priklausančių grupuočių, arba „klanų“, kova ir kuria demokratiškos valstybės regimybę. Paprastų piliečių galimybes dalyvauti politikoje riboja ne tik pinigų stoka, bet ir diskriminaciniai rinkimų įstatymai, palankūs nomenklatūrinėms partijoms. Faktiškai Lietuvoje egzistuoja pagal Vakarų demokratijos standartus sukurptas fasadinės pseudodemokratijos modelis. Lietuviškoji „valdoma demokratija“ nuo rusiškosios skiriasi tik tuo, kad yra šiek tiek subtilesnė, todėl geriau slepia savo sovietines ištakas. Atvira prievarta čia nereikalinga. Nepaklusnaus piliečio tykanti nedarbo ir skurdo šmėkla drausmina ne prasčiau negu anksčiau visagalis KGB. Oligarchams priklausanti žiniasklaida vykdo tokį patį „smegenų plovimą“ kaip ir sovietinės propagandos mašina, tačiau tai daro kur kas labiau paslėpta – „pramogų“ – forma, todėl ir rezultatai yra gerokai įspūdingesni. Paskutinis itin iškalbingas šio poveikio liudijimas – sukrečiantis procentas išrinktąja Prezidente iš anksto (t. y. aklai) pasitikinčių piliečių. Tokio rodiklio galėtų pavydėti labiausiai atsilikusių trečiojo pasaulio valstybių diktatoriai. O tai reiškia, kad (norėdama ar nenorėdama) Prezidentė jau yra pasmerkta būti dar vienu „gelbėtoju“.
– Ar jums neatrodo, kad dabartinis „elitas“ visiškai neturi orientyrų, kur vesti naciją? Juk tiek kairieji, tiek dešinieji (iš esmės tarp jų – jokio skirtumo) tesugeba viena: surinkti (mokesčius) ir padalyti (algas, pašalpas, išmokas).
– Oligarchinis valdymas nėra šiaip turtingų žmonių valdžia. Turtas ir turtėjimas – ir niekas daugiau – štai kas pagrindinis valdymo principas ir vienintelis jo tikslas. Ši pamatinė nuostata užbrėžia ir valdančiojo „elito“ vertybinį bei intelektualinį akiratį, kuris yra nepaprastai lėkštas. Tai reiškia, kad šis „elitas“ tiesiog pasmerktas neturėti idėjų, nes jis paprasčiausiai nepajėgia įsivaizduoti kitokios Lietuvos – susikurti iš tiesų naujos ir įkvepiančios valstybės vizijos, kurios nesant iš esmės pakeisti šalies veidą nėra nei mažiausių galimybių, nei vilčių. Lietuvos valdančiajam „elitui“ būdingas intelektualinio ribotumo ir moralinio bukumo derinys, lemiantis pastaruosius du dešimtmečius jo vykdytą politiką, kurios skiriamasis bruožas – ypatingas nejautrumas „mažo žmogaus“ gyvenimui ir poreikiams.
– Ar matote kokių nors prošvaisčių?
– Kol kas esminių permainų tikėtis sunku. Lietuvos visuomenė yra meistriškai suskaldyta ir individualizuota. Dauguma šalies piliečių rūpinasi tik savo gerove ir mėgina išgyventi pavieniui. Todėl turime pasyvią, viskam abejingą ir nuolankią visuomenę, nepajėgiančią susiburti ir bendromis pastangomis ginti savo teisių bei interesų. Sumania propaganda sėkmingai įdiegtas įsitikinimas: politika – „nešvarus“ dalykas. Todėl jai abejingi žmonės nepastebi net didžiausio paradokso: į politiką labiausiai veržiasi būtent tie, kurie kitiems įrodinėja, kad ji nereikalinga. Iš tikrųjų politika yra viešųjų sprendimų priėmimo sritis, todėl tvirtai įsišaknijęs įsitikinimas, kad įmanoma pabėgti nuo politikos, – naivus ir pavojingas savęs apgaudinėjimas. Todėl dauguma mūsų net nemąsto, kodėl verta ginti demokratiją, nes daug kam ji atrodo nepraktiškas dalykas. Tačiau būtent demokratijos stoka ir leido rastis didžiausioms dabartinės Lietuvos piktžaizdėms. O apskritai – Lietuvoje įsitvirtinusi nomenklatūrinė oligarchinė santvarka yra pragaištinga pačiai tautai. Skurdinami ir beteisiai žmonės teturi vieną išeitį (protestą) – bėgti iš šalies. Todėl tokie milžiniški emigracijos mastai byloja: vyksta Lietuvos denacionalizavimas. T. y. naujais būdais ir formomis tęsiama dar sovietmečiu vykdyta Lietuvos be lietuvių politika. Beje, tautos padėtis yra net blogesnė negu anais laikais, nes šiandienis pavojus vis dar nesuvokiamas. Tremtinių į Rytus ešelonus bent jau lydėdavo atjautos ir sielvarto kupini giminių, draugų, kaimynų žvilgsniai. Šiandien iš Lietuvos išvažiuojama tarsi laisvai. Tačiau neapgaudinėkime savęs: milžiniška dalis išvykstančiųjų čia sugrįš nebent kaip svečiai. Sustabdyti šias valstybės raidos tendencijas – mūsų tautos gyvybės ar mirties klausimas.
