Prieš dešimtmetį, kaip pati sako romantiškai, su sporto komentatoriumi susipažinusi Vaida tikina, kad mylimajam tapus rašytoju gyvenimas tapo kur kas įdomesnis. Tačiau apie tai sužinokite patys, paskaitę interviu su pačia Vaida.
Tiesa, prieš tai galite paskaityti Roberto Petrausko interviu apie naująją jo knygą „Lemtingi sprendimai“ arba susipažinti su žinomų apžvalgininkų nuomone, išsakyta knygos pristatymo metu.
Vaida Navickaitė |
Iš karto paklausiu visus dominančio klausimo – koks gi tas gyvenimas su į rašymą pasinėrusiu vyru?
Pastaruoju metu draugai net juokauti pradėjo, kad aš irgi tuoj pat pradėsiu rašyti knygą. Pirmoji knyga vadinsis „Gyvenimas su pradedančiuoju rašytoju“, antrosios serijos knygos pavadinimas turėtų būti „Gyvenimas su rašyti įsibėgėjusiu rašytoju“ ir paskutinė trilogijos dalis – „Dviejų rašytojų gyvenimas“ (juokiasi). Robertas sako, kad rašys penkių knygų seriją, o jei aš pradėsiu rašyti, tikrai parašysiu daugiau.
Rašant pirmąją knygą man su Robertu tikrai buvo sunkiau
Gyvenant su bet kokiu kūrėju ir savo srities profesionalu – ar tai būtų aktorius, ar rašytojas, ar dainininkas – manau, atsiranda savotiškų niuansų. Gyvenimo ritmas kitoks, nei tavo antroji pusė dirbtų tradicinį darbą nuo 8 iki 17 valandos. Taigi ir laisvalaikis kitoks, ir savaitgaliai, ir darbo diena. Tačiau taip net įdomiau.
Kada pajautei, kad pasikeitė gyvenimas ir dabar namie ne tik sporto komentatorius, protmūšių vedėjas, bet ir rašytojas? Jam pradėjus rašyti knygą, ar kiek vėliau?
Robertas visuomet buvo kūrėjas. Taigi didelio perversmo mūsų gyvenime nebuvo. Žinoma, jam rašant antrąją knygą viskas vyko daug natūraliau, lengviau. Su pirmąja knyga buvo sunkiau. Kotryna dar buvo maža, tad ir man kliuvo didelis krūvis, o Robertas tuomet dar ir TV3 sporto žinias vedė... Laiko trūko visiems ir viskam.
Jis labai daug dėmesio skyrė savo pirmajai knygai, savo pirmajam kūdikiui, kadangi tai buvo nauja, nepatirta, daug pirmų kartų ir ieškojimų. Rašant pirmąją knygą man su Robertu tikrai buvo sunkiau, tačiau daug kas jau pasimiršo. Labai didžiuojuosi Robertu ir džiaugiuosi jo ilgo darbo rezultatu – knygomis.
Robertas Petrauskas |
Robertas tikriausiai daug laiko skiria knygos rašymo procesui. Ar per darbus jam užtekdavo laiko ir dviem šeimos moterims, ar vis tik reikia dėmesio išsireikalauti pačioms?
O aš su dukra visuomet su nekantrumu laukiu, kol jis išlįs iš savo darbo kambario
Paskutiniu metu šalia rašymo Robertas turėjo ir daug kitų veiklų. Taigi, kad viską spėtų, jis net pradėjo skirstyti savo dieną, o galiausiai, baiginėdamas antrąją knygą, jis susiskirstė savaitės dienas. Antradieniais ir ketvirtadieniais būdavo knygai skirtas laikas. Pirmadienis, trečiadienis ir penktadienis – protų kovų laikas. Visas kitas laikas – kitiems darbams ar poilsiui. Šio grafiko Robertas itin stengėsi laikytis. Žinoma, jo diena buvo gerokai ilgesnė nei kitų ir dažnai baigdavosi vėlai vakare.
Tiesa, būna ir taip, kad rašymui paskirtą dieną jam nesiseka. Tada jis imasi kitos veiklos. Trumpiau tariant – planuoja laiką taip, kad jį galėtų skirti mums, dviem savo moterims... O aš su dukra visuomet su nekantrumu laukiu, kol jis išlįs iš savo darbo kambario.
Robertui rašant antrąją knygą, tu pasiūlei jam augintis barzdą. Kodėl?
Jis visuomet manęs prašo, kad aš jam padėčiau barzdą susitvarkyti. Nepamenu, kaip tiksliai buvo, bet lyg ir vienu metu neturėjau laiko, tad leptelėjau: „Neskusk tu tos barzdos, parašysi knygą, padėsi tašką ir nusiskusi.“ Ir jis sutiko.
Taip pasiūliau kaip tik tuo metu, kai Robertas buvo jau arti „Lemtingų sprendimų“ pabaigos, tačiau niekaip negalėjo apsispręsti, kaip jam pabaigti knygą, kurioje vietoje padėti tašką. Jis buvo pasiekęs mirties tašką ir nežinojo, kaip turimą informaciją sudėlioti, kad skaitytojas ją skaniai suvalgytų. Tad augintis barzdą ir ją nusiskusti pabaigus buvo tarsi mažesnis ir mažiau pastangų reikalaujantis iššūkis.
Ar pabaigęs knygą Robertas klausia tavo patarimo ar nuomonės apie ją?
Šioje srityje aš jam – ne itin gera patarėja. Tačiau pamenu, kad parašęs antrąją dalį, o tiksliau jos pabaigą, jis atėjo pas mane ir pasakė: „Skaityk, žiauriai gera pabaiga.“ Ir iš tiesų, skaitydama šią knygos atkarpą, aš ne tik mačiau, bet tarsi ir jaučiau, kas ten vyko ir kokios nuotaikos tvyrojo... Tikrai labai puikiai parašyta pabaiga. Taigi, tais momentais, kai jam pasiseka, jis visuomet ateina pas mane, kad pasidžiaugtume kartu.
Robertas Petrauskas (dešinėje) ir Vaida Navickaitė |