„Kaip primityvu!“ – pagalvos daug moterų. „Kaip teisinga!“ – pamanys daug vyrų, neretai bijančių savo moteriškėms atskleisti nuomonę ne tik apie krūtinę, bet ir jų gaminamą prėską maistą, erzinančias charakterio savybes, vangų intymų gyvenimą.
Aš truputį pagražinau, žinoma. Tačiau faktai kalba už save – pilnakrūtės buvo ir senovės Egipto moterys, ir Venera, ir XX amžiaus gražuolės aktorės. Iškili krūtinė – vienas svarbiausių visų amžių moteriškumo simbolių. Visiškai natūralu, kad ir šiais laikais moteris nori būti moteriška, o vyras – prie savęs glausti patrauklią būtybę. Ir jei Dievulis pagailėjo moteriškumo, kas čia blogo jį patobulinti pažangiomis technologijomis?
Žinoma, bukos tos moterys, kurios vergauja primityvioms vyriškoms užgaidoms net nesuprasdamos, kodėl. Bukos ir tos, kurios nepaliauja kudakuoti, kad svarbiausia – vidinis grožis, geriausios savybės – dorumas, kuklumas, ir kitos biblinės savybės. Nes nėra taip ir nieko čia nepadarysi. Patrauklumas buvo, yra ir bus kertinė moters savybė.
O sumanios moterys patrauklumą suvokia kaip privalumą. Kokios yra tos sumanios moterys? Sumanios yra tos moterys, kurios nori būti gražios ir geidžiamos, nes tai iš tiesų suteikia gerą jausmą. Tos, kurios savo patrauklumą naudoja kaip pagalbininką siekiant savo tikslų. Tos, kurios jei jau dedasi papus, tai ne tam, kad nuo to laiko kasdien galėtų išverst savo krūtinę pro milžinišką dekoltė.
Sumanios moterys didinasi krūtinę dėl to, kad nenori kasdien veidrodyje matyti moters su trylikametės krūtimis. Jos nenori mylėtis tamsoje. Jos nenori po palaidine nuoga nugara dėvėti liemenėlės. Jos nori būti gražios sau. Ir, žinoma, savo vyrams.
Šiandien man labai apmaudu dėl vieno – kad visiškai natūralų moters norą būti dailia ir geidžiama su žemėm sumaišė plastmasinės gražuolės, kurios gražinasi ir operuojasi net pačios iki galo nesuprasdamos, dėl ko.
Kas mėnesį jos merkia plaukus į peroksidą arba smalą, kas dvi savaites lipdosi blakstienas, kas savaitę numinga soliariume, kasdieną, rankose laikydamos juodais šešėliais persunktą teptuką, prie veidrodžio jos tampa nenustatyto žanro dailininkėmis, o savo veidus įsivaizduoja paverčiančios meno kūriniais. Ką bekalbėti apie silikoninę krūtinę, kurią nuo operacijos praėjus vos savaitei pradedama sprausti į vis atviresnę palaidinę.
Kodėl jos tai daro? Dievaži, jos ir pačios to nežino. Tikrai tikrai. O aš manau, kad taip maskuojamas didžiulis nepilnavertiškumas ir baimės. Savo tariamu grožiu bandoma nukreipti dėmesį nuo esminių trūkumų – neapsiskaitymo, komunikacijos įgūdžių stokos, humoro jausmo stygiaus.
Negi nepastebėjote, kad bičiulių kompanijose tos į veržiančias suknutes įsispraudusios merginos būna pačios tyliausios ir ramiausios? Jos bijo šnekėti, bijo juokauti, bijo bendrauti. Jos sėdi arba stovi ir tiesiog yra gražios. Aš jas vadinu žuvimis.
Žinoma, kitaip būna, kai gražuolės žuvys susiburia į savo bendraminčių ratą – tada jos drąsiai analizuoja baisių moterų pavydą jų atžvilgiu, gyvenimo neteisybes ir panašiai. Kas be ko, su atitinkamais bukais pavyzdžiais – Beyonce, Rihanna ir kitos žymiausios pasaulio moterys sau leidžia atrodyt seksualiai, kodėl negalime mes? Kaimiečių kraštas ta Lietuva!
Visokių yra, visokių reikia. Blogai yra viena – kai silikonas užlieja smegenis, o randai, turėję likt tik krūtinės zonoj, be gailesčio išvagoja smegenėles, žuvys pamano, kad atėjo laikas tapti įžymybėmis. Juk jos labai gražios. Tai ir talentingos.
Tada jos pradeda šokti, dainuoti, burtis į grupes, fotografuotis po Baltuoju tiltu, vaikščioti po kvepalų, sausainių, saldainių ir kitų niekalų pristatymus. Taip prasideda jautrių nervų žmonių teroras...
Visos laidos, visi portalai ir visi leidiniai jas fotografuoja, kalbina, aprašo jų namučius, blizgučius, šuniukus ir tų šuniukų kakučius. Redaktoriai ir žurnalistai, žinoma, iš to patyliukais juokiasi, tačiau ar galima nustoti rašyti apie kokią nors gražuolę papūgą, jei tekstus apie ją skaitytojai sušlamščia kaip importinius saldainius sovietiniais laikais?
Negalima. Tai jie ir rašo. O skaitytojai, tik ir laukiantys tokių naujienų, po to urzgia komentaruose, kad apie tokias k***** rašyti nereikia. Kaip nereikia? Taigi jums nebeliks, ką skaityti.
Bet šįkart aš ne apie tai. Aš apie tai, kad šiandien man liūdna. Liūdna, nes tų plekšnių dėka apsivilkusi palaidinę su kiek gilesne dekolte aš nenoriu eiti į barą, nes vyriškose galvose, išvydus merginą su atviresne palaidine ar mini sijonu, aišku viena: einu šitai nupirksiu kokteilį, gal pavyks nusivežti į viešbutuką, pampararam.
Būti patraukliai yra smagu. Bet tiesa tokia, kad nemažai seksualiau nei džinsai+megztinis apsirengusių moterų visai nenori iššaukti įkyraus dėmesio ar gašlių minčių, vyro dešinę ranką nuvedančią žemiau bambos.
Nebūtų tas vulgarumas toks jau blogas, jei nebūtų uždegęs žalią šviesą bet kurią moteriškumą norinčią pabrėžti moterį laikyti lengvabūde kvailele. Pasidarė velniškai sunku atskirti, kuri nori būti patraukli, nes moteriai tai natūralu ir įgimta, o kuri nori būti patraukli, nes daugiau nieko šiame gyvenime nesugeba.
Tai ką daryti, jei tavo vyrui patinka silikoninės krūtys? Jei yra galimybės ir asmeninis noras, pasidaryti operaciją. Bet ginkdie, būk atsargi. Tarp žavumo ir vulgarumo – daug skirtumų, tik šiandien retas juos stengiasi įžvelgti.
