Kad jau vaikas ūgtelėjęs, pamaniau, šįmet šventiškais namų atributais man irgi reikia pasirūpint kaip reikiant. Taip pat paaiškinti mažiui, kokia graži šventė tos Kalėdos, kad gerus vaikus aplanko dosnus Kalėdų Senelis, kad šiuo laikotarpiu reikia daugiau ramybės ir mažiau patrakimo. Mažasis tik lingavo galvyte ir eidamas iš paskos su vaikišku džiaugsmu griovė mano puansetijų ir žvakių dekoracijas.
Dveji metai, pamaniau, juk dar tikrai per mažas suvokti viską, ką bandau papasakoti. Bet mano pareiga – pasakoti, ateis laikas ir supras. O tada galvoju – bet ar mes, suaugę žmonės, ką nors suprantam apie Kalėdas?
Ar mums, dideliems žmonėms, ši šventė yra kažkas daugiau nei kilometrinės eilės parduotuvėse, didžiulės išlaidos, silkių jūros ir kalnai girliandų? Ar mes menam ką nors daugiau, nei wikipediškas apibrėžimas „Kalėdos – Jėzaus gimimo šventė“?
Kalėdos iš tiesų tapo vartojimo viruso sinonimu, tačiau ištisus metus mes nepaliaujame tuo virusu sirgti. Tik kaip pavasarį paūmėja psichinio pobūdžio ligos, taip per Kalėdas vartojimo sindromas nušvinta naujom spalvom.
Kaip rodo neseniai prekybos centrų atskleisti duomenys, prasidėjus šių metų gruodžiui piliečiai savo pinigines atlapojo drąsiai. Lyginant su ankstesniais metais, prekyba aktyvesnė net trečdaliu. Va tau ir sunkūs laikai. Gal tikrai valdinininkai nemeluoja, sakydami, kad situacija šalyje gerėja?
Kaip bebūtų, nejauku suprasti, kad ir tu su savo pirkimo įpročiais patenki tarp tų vartojimo maniakų. Raminu save, kartodama, jog dovanas ir namų dekoracijas perku kaip išprotėjus, nes vykdau svarbiausias švenčių pareigas – noriu maloniai nustebinti savo artimus žmonės, išpildyti jų norus, sukurti šeimai išskirtinį namų jaukumą.
Apgavystė. Visa tai – apgavystė.
Penktadienio rytą ofise prisėdau prie kompiuterio ir jau po poros valandų pavargusi nuo darbų (juk penktadienis!) pamaniau – gi ne visos dovanos dar nupirktos! Prisiminiau vieną dažną TV reklamą, kurioje sako: „Mielas kliente, tau nereikia niekur eiti iš namų, grūstis šprotų skardinėmis virtusiose parduotuvėse, gali viską rasti internete!“.
Ar kažkaip panašiai. Pora pelės paspaudimų ir aš kaip pakvaišus naršau po virtualias parduotuvių vitrinas.
Ieškau moteriškos piniginės. Tokios dovanos paprašė sesuo. Stebuklingo kalėdinio laukimo jai nesugadinsiu – mes kasmet palengvinam viena kitai dalią ir apsikeičiam sąrašiukais „Šioms Kalėdoms man reikia...“. Sesė šįmet lakoniška, pageidavimas aiškus.
Žiūrim... Oho, kiek dailių piniginių. Renku renku ir niekaip neišrenku. Galiausiai tarp favoričių lieka dvi. Aha, galvoju, tai – likimas. Juk paprasčiau ir būti negali – viena piniginė sesei, kita – man. Juk jau kokie metai nekeičiau. Mano kortelėms ir pinigėliams tikrai turėtų būti nuobodu tūnoti toje pabodusioje, nebemadingoje piniginėje.
Padaryta. Dvi piniginės tuoj pasieks mano kalėdinius namus.
Ieškau dovanos kitai sesei. Mmm, koks dailus šalikas. O sudėtis kokia gera! Bus puiki dovana. Pala pala, o šitas! Gi dar gražesnis! Nežinau, o gal visgi tas pirmas..?
Žinau, kaip padarysiu – nupirksiu juos abu, o kai gyvai pamatysiu, nuspręsiu, kuris sesei, kuris liks... man. Argi aš negeniali?
Gėda pelėda, Vaida, topteli man mintis atsikvošėjus. Tada eina kita: tu nedora savanaude, galvodama apie kitus vis tiek nepamiršti savęs.
Taip susigėdau, kad dovanų pirkimus šiandien nusprendžiau pabaigti. Juk šalikas ir piniginė jau atkeliauja į mano spintą.
Bet tada mano kompiuterio ekrane pasirodė Ji. Žiauri tiesa. Ir ji apsireiškė ne kokio išminčiaus citatos pavidale ar bent jau jautraus filmo anonso apvalkale. Žiauri tiesa mane pasiekė per... reklamą. Labai smagią, ironišką ir velniškai teisingą britų prekybos centro „Harvey Nichols“ reklamą.
Toje reklamoje – tas jautrus kalėdinis momentas, kai artimiesiems skirtas dėmesys, meilė ir šiluma tampa kūnu – įteikiame dovanas.
Taip toje reklamoje naujais prabangiais aukštakulniais dėvinti dukrelė tėtį apdovanoja elastinėmis gumytėmis, rankinę iš paskutinės kolekcijos prie savęs glaudžianti mergina mylimajam įteikia dantų krapštukų, o močiutė nuo daug metų čiūčiuoto, jau suaugusio anūkėlio gauna dvi dėžutes sąvaržėlių.
„Sorry, I spent it on myself“ (liet. - „Atleisk, aš viską išleidau sau“) – reklamos pabaigoje ištaria moteriškas balsas. Ir tada aš supratau, kad aš esu viena iš tų karvių, kurios savo nepažabojamą kalėdinį konsumizmą dangsto meile ir dėmesiu savo artimiesiems...
Ką aš noriu tuo pasakyti? Labai paprastą dalyką: tas pašėlęs pirkinių maratonas, kai tau prireikia visko – nuo Kalėdų Seneliukais puoštų servetėlių iki šešių rūšių silkutės (maža kas), nuo krūvos žaislų vaikui iki galybės piniginių, šalikėlių ir auskarų sesėms ir draugėms – nėra jau toks ydingas. Man pirkti patinka! Kam nepatinka? Bet kai supranti, kad visa tai perki ne dėl kitų, o dėl savęs...
Na, pripažinkite, kas ieškodamas dovanų artimiesiems, neprisipirko daiktų sau? Kas, norėdamas maloniai nudžiuginti šeimą skaniais patiekalais, po kiekvieno jų nuryto kąsnio nelaukė pagyrimo? Kas, pirkdamas tėčiui dovanų jo nusižiūrėtą barzdaskutę, o mamai – naujų puodų rinkinį, nepagalvojo apie padėkas, kurios keliaus tavo adresu?
Nors aštunta dekalogo taisyklė „Nekalbėk netiesios“ nepažymėta žvaigždute, kuri apačioje paaiškintų, jog „baltas melas“ yra galimas, ypač turint omenyje Kalėdas ir Kalėdų Senelį su skraidančiais elniais, tėvai vis tiek negali tinkamu laiku sustoti melavę apie raudonžandį Senelį, nes nenori panaikinti savo magiškų galių, įgyjamų kiekvienų metų pabaigoje. O be to, sistema „Būsi geras – Kalėdų Senelis atneš kalną dovanų, būsi blogas – gausi špygą“ – tiesiog tobula. Viskas taip paprasta. Ir viskas dėl savęs.
Nes net ir nuoširdžiai norėdami nudžiuginti kitus, mes visi visada galvojame apie save.
O gal tik aš viena.
