„Vaidilos“ teatras atgimė – sostinės A.Jakšto gatvės 9-asis numeris ketvirtadienį tarsi feniksas prisikėlė iš pelenų, gaudamas ir naują pavadinimą – J9.
Atidarymo iškilmėse dalyvavo kultūros ministras Šarūnas Birutis, vakarą puošė ir garsūs mados, kultūros bei pramogų pasaulio atstovai.
Iškilmių akcentu tapo mados istoriko Aleksandro Vasiljevo istorinė aukštosios mados „Chanel Couture“ ekspozicija iš jo asmeninės kolekcijos. A.Vasiljevas ne pirmą kartą dovanoja Vilniui neįkainojamą galimybę apžvelgti įvairių istorinių laikotarpių mados kolekcijas, kurios paprastai eksponuojamos muziejuje.
Šį kartą jo „Chanel Couture“ kolekcija atskraidinta į Lietuvą specialiai „Vaidilos“ atidarymo proga, todėl elegantiškam vakarui pasirinktas „Chanel Nr.5 Eau Premiere“ aromatas – mados gurmanams patiekiamą ypatingą desertą gaubs laiko išbandyta prancūziška aura.
Scenoje svečius iškilmių proga pasveikinęs A.Vasiljevas pasakojo talentingosios Coco Chanel gyvenimo ir kūrybos istoriją bei pasidžiaugė galėdamas svečiams suteikti galimybę žvilgtelėti į istorinės kolekcijos modelius. Jais papuošti manekenai stovėjo čia pat, šalia svečių, baltų rožių puokštėmis puoštoje teatro salėje.
Vakaro vedėjo vairas patikėtas Rolandui Vilkončiui – jis pristatė trumpą teatro istoriją ir kvietė svečius pasinerti į atidarymo šurmulį šioje unikalioje, istorinėje vietoje.
Muzikinę programą svečiams dovanojo dirigentas Juozas Mantas Jauniškis ir prestižinių Lietuvos bei užsienio muzikos festivalių dalyviai bei scenos žvaigždės mecosopranas Nora Petročenko ir tenoras Algirdas Bagdonavičius.
Unikali pastato istorija
Vilniaus centre, netoli Gedimino prospekto žinomo architekto Michailo Prozorovo projektuotas A.Jakšto gatvės namas, pažymėtas 9-uoju numeriu, išsiskyrė neogotikine architektūra, būdinga to meto bažnyčių stiliui. Nenuostabu, nes architektas ne prie vienos jų pridėjęs savo talentingą ranką.
Architektas pats ir apsigyveno tame pastate – šeimai priklausė 14 kambarių, be dar kelių butų, kitos patalpos išnuomotos geležinkelininkų klubui ir parduotuvėms.
Vėliau šio istorinio pastato salėje vyko inteligentijos susitikimai, 1905-aisiais čia suvaidintas spektaklis „Amerika pirtyje”.
Aktorius, režisierius, dramaturgas Juozas Kanopka 1930 m. su kitais studentais įkūrė Vilniaus lietuvių sąjungos dramos sekciją, kuri po Vilniaus grąžinimo Lietuvai 1939 m., išsiplėtė į mėgėjų teatrą, o 1939 – 1944 m. persivadino į „Skrajojamąjį Vaidilos“ teatrą.
II-ojo Pasaulinio karo metu pastatas nukentėjo, bet buvo atstatytas. Paskutinis šios salės šeimininkas buvo „Vaidilos“ teatras. Čia sceną rasdavo bet kuris kuriantis žmogus. Daugelis iki šiol prisimena maestro Vytauto Kernagio kūrybos vakarą, pirmųjų modernių muzikinių vakarų filmavimus televizijos laidoms, gaivų režisieriaus Adolfo Večerskio gūsį, kuomet, nuo 1992-ųjų, subūręs aktorius ėmė statyti plačią publiką sutraukiančius spektaklius.
Šiuo metu A.Jakšto 9 pastato grožį papildo vidinis kiemelis, netoliese įsikūrę viešbučiai, ministerijos. Teatras ir visos kitos erdvės pritaikytos koncertams, viešiems susiėjimams, įmonių vakarėliams, vestuvėms, pokyliams bei kitiems renginiams. Tai itin patogi vieta šventėms, joje dominuoja autentiška prabangi teatro erdvė ir išlaikytas klasikinis stilius su šiuolaikiškomis garso bei šviesos įrangomis. Čia yra visos reikiamos patalpos bei erdvės tam, kad šventė ar renginys būtų įspūdingi bei nepamirštami.
Restauracijos metu buvo skrupulingai saugomas kiekvienas autentiškas centimetras, tačiau be gailesčio ištrintos pigios sovietmečio žymės – neskoningi vitražai, plastikinės apdailos detalės. Juk tai – kultūros ir architektūros paveldas. Todėl paliktas autentiškas – tik atnaujintas – parketas bei langų rėmai, žalvario sietynai. Nuo visa tarsi nupūstos laiko dulkės.
Pastato pasididžiavimas – išskirtinės istorinės vertės teatro salė, kuri ne vienam filmavimui suteikė autentišką foną. Didelė erdvė – tikras atradimas šokių kolektyvams, mados, meno kūrinių pristatymams, pokyliams bei kitoms iškilmėms.
Neįkainojamas indėlis į lietuvybę
„Vaidilos“ teatras – būtent ta meno šventovė, kuri nusipelnė nacionalinei Lietuvos kultūrai ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Teatras reiškėsi laikais, kai istorinių lūžių, besikeičiančių santvarkų sąlygomis kūrybinei inteligentijai teko spręsti itin sudėtingas užduotis.
Lenkų bei vokiečių okupacijos metais „Vaidilos“ teatras lankė sostinės aplinkinius miestelius ir kaimus. Svarbiausia buvo net ne vaidinti, o atlikti lietuvybės nešėjo misiją, skleisti gimtąjį žodį. Štai kodėl nostalgija „Vaidilai“ neturi nieko bendra su sovietmečiu. Vyresnioji karta ir jaunajai sugebėjo perduoti prisiminimus apie magišką teatro atmosferą.
Tai, kad A.Jakšto 9-asis numeriu pažymėtas pastatas šiandien atgimė, tik patvirtina lakų posakį, jog teatras – gyvas organizmas ir kiekvienas jame veikia pagal Dievo planą.
Elegancija, menas, autentika, mada ir modernumas persipynęs su klasika – tie kertiniai žodžiai, nusakantys šiandienę „Vaidilos“ aurą.
