Prieš kelias savaites sostinės Bernardinų bažnyčioje susirinko kone dvidešimt artimiausių žmonių. Iš Klaipėdos atvyko Vaidos tėvai, svarbioje ceremonijoje anksčiau pasibaigus futbolo treniruotei galėjo dalyvauti ir tėtis Deividas. Ir visi susirinko dėl svarbaus momento – Vaidos ir Deivido pirmagimis priėmė pirmąją komuniją.
„Mums tai buvo neeilinis įvykis, kuriame dalyvavome visi kartu. Laikas buvo išties ypatingas“, – 15min sako Vaida Grikšaitė-Česnauskienė.
Vaida neslepia esanti sentimentali, tad pasirūpino, jog šeima prisiminimais galėtų džiaugtis dar ilgai. Svarbias akimirkas įamžino asmeninė fotografė, kurios objektyve atsidūrė ir asmeniškos, jautrios dovanos. Krikšto mama Lijana su vyro tėvais sidabrinį rožantėlį dovanojo, krikšto tėtis Vilius vardinį plunksninį parkerį, Vaidos tėvai dovanojo atsiminimų vardinę dėžutę su brangiausių momentų: gimimo, krikšto prisiminimais.
„Man svarbūs tokie prisiminimus sužadinantys dalykai, todėl tokios dovanos yra pačios geriausios“, – pripažįsta V.Grikšaitė-Česnauskienė.
Ji prisimena, kad prieš pirmąją komuniją sūnus kiek nerimavo, jaudinosi, ar tik viskas pasiseks gerai. Visgi pasibaigus procesijai džiaugėsi, o savo pavyzdžiu įkvėpė ir keliais metais jaunesnį brolį Rojų. Tiesa, bažnyčia jam nebuvo jokia naujiena, nes kartu su mama sekmadieniais lydėdavo Deividą į pamokas.
„Jų metu labai susibendravome su bažnyčios bendruomene, atradome artumą. Bažnyčia vaikams tapo vieta, kur jie mielai lankosi“, – sako V.Grikšaitė.
Vyras dėl intensyvių treniruočių į bažnytinį gyvenimą įsitraukė kiek mažiau, tačiau tuo metu leidžia laiką su dukra. „Kadangi auklių neturime, kol aš bažnyčioje būnu su berniukais, jis prižiūri dešimties mėnesių dukrelę“, – sako Vaida.
Ir nors dažnai vaikai ne itin noriai sekmadienį leidžia mišiose, Vaida sako, kad tai priklauso nuo tėvų rodomo pavyzdžio.
„Viskas priklauso nuo mūsų. Kuo gyvensime mes, tuo gyvens ir mūsų vaikai. Mes įsitraukėme ne sąmoningai, o ieškodami ramybės, mums to reikėjo. Gėrį skiepyti vaikams yra labai gerai, nes kasdien mes susiduriame su įvairiausiais iššūkiais, pykčiu, todėl išmokti gyvenimiškų vertybių yra labai gerai“, – pripažįsta Vaida.
Ji neslepia, kad šeima tikėjimą atrado ne taip jau seniai, o tai paskatino išties nelengvi išgyvenimai: „Praėjusiais metais mūsų šeimoje netrūko sunkių išbandymų, sudėtingų situacijų šeimoje, kurios privertė mus atrasti ryšį su bažnyčia, tikėjimu. Dar kai laukiausi dukters, ieškojau harmonijos, vidinės ramybės ir taip pradėjome sekmadieniais lankyti mišias.“