Kai tarėmės dėl susitikimo, giliai atsidusai: „O juk vaidinti seriale tikrai yra darbas...“
Daugelis pažiūrės serialą ir tikrai pagalvos: „Argi tai – darbas? Atėjai, pasimaivei ir išėjai...“ Bet iš tikrųjų – dar ir koks darbas. Būna, filmavimas trunka ir dešimt, ir dvylika valandų – kur kas ilgiau nei normali darbo diena. Žinoma, pasitaiko, kai filmuojamės ir dvi, bet taip nutinka tik savaitgaliais, kai kiti apskritai ilsisi.
Klaipėdoje baigei režisūros studijas, bet gyvenimą susiejai su muzika. O kaip staiga tapai aktoriumi?
Vieną dieną sulaukiau skambučio, žmogus iš „VRS grupės“, kuriančios serialą, pasiūlė ateiti į atranką. Pasakiau, jog neturiu laiko, o ir nelabai noriu – jau buvo šiek tiek pabodę įrodinėti, kad nesu kupranugaris. Galiausiai buvau įkalbėtas, bet pakeliui sau pasakiau: „Užtruksiu ne ilgiau kaip dešimt minučių. Šimto kadrų tikrai nedarysiu: jei patiksiu – patiksiu, jei ne – ne.“ Ir tai joks pasipūtimas – tiesiog nedėjau į tai jokių vilčių, tad ir nertis iš kailio nemačiau prasmės. Toks nusiteikimas man gal ir padėjo – paskui serialo kūrėjai kalbėjo, kad mano vaidyboje jautėsi lengvas atsipūtimas.
Kaip reagavai išgirdęs: „Tu mums tinki!“?
Nebesu naivuolis mažvaikis kaip kažkada, kai ėmei iš manęs pirmąjį interviu (juokiasi)... Žinią sutikau labai ramiai: vieną etapą įveikiau, pažiūrėsime, kaip seksis toliau. Kol nebuvome pasirašę sutarties, nebuvau visiškai tikras, kad kuri nors pusė neapsisuks ir nepabėgs. Man buvo įdomu ir svarbu sužinoti, kokia bus serialo fabula, koks bus mano herojaus charakteris, ar neteks vaidinant lipti per save.
Bet šis vaidmuo – puiki proga priminti apie save ir kaip atlikėją.
Jau šimtą kartų galėjau vadalotis po televizijas, dainuoti visokias tindiriuškas ir būti žinomas, tačiau visiškai to nenoriu. Karjeros pradžioje padariau klaidą, nes leidau iš savęs lipdyti bet ką. Vienuose interviu galėjau būti vienoks, kituose – kitoks, jei tik paprašydavo, kalbėdavau bet kaip ir apie bet ką. O kad tai prieštarauja mano įsitikinimams, stengiausi nekreipti dėmesio.
Man patinka tai, ką dabar darome su grupe, o ir koncertų netrūksta – prieš Naujuosius metus koncertavome kiekvieną savaitgalį po kelis sykius. Žmonėms atrodo, kad jei tavęs nerodo televizija ar tavo veidas nešmėsčioja spaudoje, vadinasi, tavęs apskritai nėra. Bet tai – netiesa.
Ne dėl dėmesio, o dėl patirties ėjau. Studijuodamas režisūrą šiek tiek mokiausi aktorystės, todėl man buvo įdomu, kaip pasiseks panaudoti tai, ko mokiausi. Visada norėjau vaidinti, tad kodėl nepasinaudojus proga? Kai už tai dar ir mokama. (Kaip tik tuo metu pypteli Milanno telefonas. Perskaitęs SMS, dainininkas nusikvatoja: „Gavau atlyginimą!“)
Tavo personažas Tomas kuo nors panašus į tave?
Turime panašumų, kitaip turbūt ir negali būti – juk aš jį kuriu. Tomas, kaip ir aš, moka groti pianinu, bet su muzika savo gyvenimo nesusiejo – tapo vadybininku (juokiasi). Žinoma, yra situacijų, kuriose elgčiausi visiškai kitaip nei mano herojus. Pavyzdžiui, taip ilgai nežaisčiau jausmais. Kita vertus, tai žiūrovams galbūt ir kels nervą bei intrigą.
Buvo scenų, kuriose jauteisi neįprastai? Kad ir bučiuodamas partnerę Viliją Matačiūnaitę?
Kol kas viskas sekasi. Žinoma, tenka nemažai su savimi dirbti psichologiškai, pavargti, bet įsijausti į vaidmenį pavyksta. O su Vilija aš nesibučiuoju... Bučiuojasi Tomas su Migle, ir tai yra didelis skirtumas. Pačiam keista, kad taip galima atsiriboti, – niekada anksčiau nebuvau to pajutęs. Man tai – naujiena, o kitiems aktoriams turbūt – įprastas darbas.
Norėtum, kad šiuo serialu aktoriaus karjera nesibaigtų?
Norėčiau, kad tai nebūtų pirmas ir paskutinis darbas. Mielai suvaidinčiau tikrame teatre – tokią mintį jau senokai puoselėju. Gal serialas „Mano mylimas prieše“ ir bus šiokia tokia pradžia (šypsosi)? Dar norėčiau filmui ar dramos spektakliui sukurti garso takelį. Beje, šiame seriale skambės viena mano daina – tai dar viena pradžia.
Jaučiu, kad pagaliau vėl atsistojau į savo vėžes, iš kurių buvau iškritęs. Jos visada buvo aiškios, bet blaškydamasis ir ieškodamas savęs vis iš jų iškrisdavau. Kai randi save, jauti, kad dėl to, ką darai, visiškai ne gėda, apima nepaprastai geras jausmas.
Laiko užtenka ir muzikai, ir vaidybai, ir net asmeniniam gyvenimui?
Iki vasario vidurio muzika buvo atsidūrusi „antrame plane“, nes vaidyba surydavo visą laiką. Neturėjau jo nei sau, nei draugams.
O mylimajai Deimantei?
Laimei, kartu gyvename, tad šiek tiek laiko lieka ir jai (juokiasi). Šalia manęs yra protinga moteris, kuri niekada man nepriekaištauja dėl dėmesio stokos – palaiko, kai reikia, pataria, pakritikuoja. Smagu, kai šalia yra žmogus, kuris turi sveiką požiūrį ir neskuba glostyti peties, kad ir ką darytum.
Nors sykiu esate jau trejus metus, vesti mylimosios, nors ir kokia ji protinga, prie altoriaus neskubi?
Kas žino (juokiasi)... Negaliu sakyti, kad jau planuoju vestuves, bet ir negaliu tvirtinti, kad apie jas negalvoju. Kol kas turiu ilgo ir laimingo gyvenimo su šalia esančiu žmogumi viziją, ir man visiškai ne gėda tai sakyti. Be lašelio abejonės galiu pasakyti: taip, tai yra mano žmogus.
