Esate naujai išleistos knygos „Nuo ančiuko iki gulbės“ bendraautorė. Kaip atsirado šis sumanymas?
Tai pasisekęs leidyklos projektas. Šią knygą pavadinčiau mergaičių Biblija. Jaunosios skaitytojos joje ras padrąsinančių ginekologės, psichologės, dietologės, dizainerės ir net ekonomistės patarimų. Knygoje yra visi atsakymai į šiuo amžiaus tarpsniu (paauglystė trunka iki aštuoniolikos metų) kylančius klausimus nuo intymiausių dalykų iki praktiškų, tarkim, kaip protingai leisti ir taupyti pinigus. Guldau galvą, kad leidinyje daug įdomių ir naudingų dalykų ras ir paauglių mamos, tėčiai, netgi seneliai.
Merginos, ko gero, jus „atakuoja“ klausimais?..
Jau seniai mėginu laužyti nematomas pertvaras tarp mergaičių, tėvų ir mokytojų, pacienčių ir gydytojų. Man patinka švietėjiškas darbas.
Pamenu, prieš dvidešimt metų mane net kaltino, jog tokiomis atviromis kalbomis apie intymius dalykus neva tvirkinu žalią jaunimėlį (šypsosi). Bet iš patirties žinau, kad dauguma mergaičių nepatiki intymiausių paslapčių tėvams. Gausybė klausimų, kuriuos gaunu, – tik įrodymas, kad tos informacijos reikia, kad jos vis negana.
Galima sakyti, buvote seksualinės laisvės pradininkė – viešai prakalbote apie tai, kas ilgai buvo tabu?
Seksualinė laisvė nėra blogai, svarbiausia – protingai ja naudotis. Tad kuo daugiau informacijos, tuo geriau. Kai jaunas žmogus žino pasekmes, dažniau susimąsto, kiek kainuoja toji laisvė. Gaila, kad nemažai mergaičių skuba žengti į suaugusiųjų pasaulį.
Štai viename laiške keturiolikmetė klausia, ar gali santykiauti, jei prieš savaitę jai buvo nutrauktas nėštumas. Be abejo, mano atsakymas vienareikšmis: negali, nes tai – ne vaikų žaidimai. Kita trylikametė teiraujasi, ar galėjo pastoti, nes besiglamonėjant vaikinui išsiliejusi sperma pateko ant jos drabužių.
Dabar lytinį gyvenimą pradeda trylikamečiai ir...
Net vienuolikamečiai. Tačiau į tai neturime lygiuotis. Dažniausiai ankstyvus lytinius santykius skatina mergaičių draugystės su vyresniais vaikinais, narkomanais ir kitais asocialiais žmonėmis. Taip pat pastebėjau, kad jei patys tėvai susilaukė vaiko būdami nepilnamečiai, jų atžalos būna linkusios anksti pradėti lytinį gyvenimą. Arba jei tėvai neįskiepijo tikrųjų gyvenimo vertybių, padedančių suvaldyti lytinį potraukį, siautėjančias hormonų audras.
Dažniausiai tai įvyksta pagal tą patį scenarijų: „Vienas namuose“, „Netinkama kompanija“, „Visos taip daro, kuo aš prastesnė“ ir pan. Paauglių nepriežiūra, blogi santykiai šeimoje, nemeilė irgi pastūmėja mergaites ieškoti tos „meilės“ kitur.
Akušere–ginekologe dirbate jau dvidešimt septynerius metus. Kas pasikeitė per tą laiką?
Per tuos metus įvyko didelis progresas. Juk mano darbo pradžioje buvo tik vienas echoskopas visoje Lietuvoje, apie laparoskopines operacijas net nesapnavome. Vienintelis kontracepcijos būdas buvo spiralė, o apie dirbtinį apvaisinimą nieko nebuvome girdėję. Cezario pjūvio operacija tada būdavo didžiulis įvykis akušerijos skyriuje, dažnai ji būdavo vertinama kaip netinkamos gimdymo priežiūros rezultatas.
Per ketvirtį amžiaus medicina tapo komercine. Liūdna. Nors dėl naujų medicinos technologijų pagerėjo gydymo kokybė, suprastėjo bendravimas tarp gydytojo ir paciento. Per mažai skiriama jam dėmesio.
Dabar moterys gali rinktis: gimdyti namuose, vandenyje, dalyvaujant vyrui... Koks jūsų požiūris?
Nesu gimdymo namuose šalininkė. Pastaruoju metu Lietuvoje vis dėlto priimta gimdyti ligoninėse. Medicinos technologijos suteikia daugiau garantijų ir didesnį saugumą. Dabar ir ligoninėse sudaromos kone namų sąlygos. Gimdyvė gali rinktis gimdymą vandenyje, dalyvaujant vyrui ar kitam artimam šeimos nariui. Nors nuo seno pagal lietuvių tradicijas vyrai per gimdymą nedalyvaudavo, šiais laikais kiekvienas turi teisę rinktis. Jei šalia gimdyvės yra stabilios psichikos vyras, medikams tai didžiulis palengvinimas.
Būna, kad vyrai ir nualpsta?..
Per savo darbo praktiką nė karto neteko matyti nualpusio vyro. Dažnai pasitaiko, sakyčiau, įnoringų porų, kurios ne tik šokdina gydytojus, reikalauja ypatingos priežiūros, bet dar jiems ir nurodinėja, ką ir kaip daryti. Būna, kad per gimdymą dalyvauja net neblaivūs vyrai. Tokiais atvejais šeimos gyvenimas matyti tarsi pro didinamąjį stiklą. Rytą ateini pas gimdyvę į palatą, o joje vyras vienais „triusikais“. Gimdymo skyriuje vis dažniau pasijunti it viešbutyje.
Kaip manote, ar reikia uždrausti abortus?
Esu didelė abortų priešininkė, nes jie labai kenkia moters psichikai. Po nėštumo nutraukimo rizika susirgti depresija išlieka aštuonerius metus. Be to, pagal statistiką, moterims, kurioms buvo atliktas abortas, net penkis kartus padidėja rizika tapti priklausomoms nuo alkoholio ar narkotikų. Kiti, net laukiami nėštumai dažniau baigiasi persileidimu, padidėja rizika susirgti ir krūties vėžiu. Nustatyta, jog moterys, kurios patyrė abortą, dažniau smurtauja prieš savo vaikus.
Nepaisant to, manau, kad moterys turėtų galimybę pačios spręsti, ar nutraukti nėštumą.
Jūsų nuomonė apie hormoninę kontracepciją...
Vienas iš mano tikslų yra išmokyti kuo daugiau moterų pažinti savo vaisingumą bei jį reguliuoti natūraliais metodais. Ir man tai sekasi.
Hormoninę kontracepciją skiriu tik toms, kurios tvirtai įsitikinusios, kad pastojusios nutrauks nėštumą. Savo pacientėms visada paaiškinu ne tik teigiamas, bet ir neigiamas šio metodo savybes: kokių ligų riziką didina, kad visiškai nesuderinama su rūkymu, neapsaugo nuo lytiškai plintančių ligų ir t. t.
Ar tiesa, kad ilgai lytinių santykių neturėjusios moterys dažniau serga ginekologinėmis ligomis?
Nors sperma yra geras dalykas, dėl jos stygiaus dar nė viena moteris nenumirė. Manyčiau, kad ginekologinių sutrikimų kyla ne dėl to, kad moteris neturėjo lytinių santykių, bet kad neatliko savo fiziologinės funkcijos. Įdomus faktas: vienuolės gimdos kaklelio vėžiu neserga. Užtat serga krūties vėžiu, nes neatliko savo, kaip moters, funkcijos: negimdė, nemaitino krūtimi ir kt.
Ar jaučiate radusi savo pašaukimą?..
Profesinė romantika, kurią pajutau dar studijų metais, manęs neapleido iki šiol. Nors mokyklos laikais man pranašavo rašytojos ar žurnalistės karjerą, niekada nesuabejojau savo pasirinkimu. Tai tapo gyvenimo būdu. Darbas ir laisvalaikis jau seniai susipynė, nes po darbo lekiu į privatų kabinetą. Vakarais atsakinėju į paauglių klausimus internetu, telefonu, nors man už tai niekas nemoka.
Jus vadina moterimi be kompleksų, „su šarmu“... Kokia esate gyvenime?
To „šarmo“ man tikrai nepritrūks, nes jo atsirado net plaukuose. Esu paprasta. Mėgstu lietuvių virtuvę, bet stengiuosi šaldytuve nelaikyti mėgstamų lašinukų.
Pastebėjau, kad atsipalaiduoju ką nors kramsnodama. Vadinasi, mėginu suvalgyti stresą, juk mūsų darbe visko pasitaiko: ir apsigimimų, ir mirčių.
Vis sakau, kad reikia mesti svorį, bet supratau, jog man nepadeda net drastiškos priemonės. Prieš daugelį metų, kai ant manęs užgriuvo treniruoklis, sporto klubų vengiu kaip velnias kryžiaus.
Ar dirbant tokį atsakingą darbą lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
„Antrosios puselės“ taip ir neradau, nes, matyt, ne visiems ji yra skirta. Bet man skirta kitokia laimė – visuomeninė. Esu laiminga galėdama padėti kitiems, bendraudama, skaitydama, rašydama, klausydamasi muzikos (tik gaila, kaimynė iš viršaus pyksta, kai garsiai leidžiu) ir tiesiogine šio žodžio prasme puoselėdama gyvybę Žemėje. Vaikelio gimimas – didžiulis stebuklas.
