O viskas prasidėjo dar rudenį, kai Ignas kartu su tėvais pagaliau susiruošė aplankyti Australijoje gyvenančią sesę. Kelionei ruoštasi ilgai, pasitaupyti vizitui teko irgi ne vieną mėnesį, tad artėjant kovo 8-ajai – skrydžio dienai – planų jos atšaukti nebuvo.
Tiesa, tuo metu Lietuvoje situacija dar nebuvo tokia kritinė, kaip dažnas juokais prisimena, juk ir prezidentas Gitanas Nausėda vakarus tada dar leido rungtynėse (prezidentas kovo 4-ąją Kaune stebėjo „Žalgirio“ rungtynes – red. past.). Aišku, pripažįsta vaikinas, nerimo buvo, tačiau minčių, kad viskas pasibaigs būtent taip, tikrai ne.
Lietuvą pasiekė po 52 valandų kelionės
Kaip sako Ignas, jis visada stengiasi į viską gyvenime žvelgti pozityviai, taip nuteikė ir kelionė. Pirmas dienas šeima praleido Sidnėjuje, čia jaudulio nebuvo jausti. Tiesa, juokauta, kad mieste trūksta tualetinio popieriaus, bet jį sunaikino ne karantinui besiruošiantys australai, o gaisras.
„Vis dėlto tualetinio popieriaus irgi buvo (juokiasi). Vienur mažiau, kitur daugiau, bet chaoso tikrai ne. Vėliau išvykę į Šiaurės Australiją išvis patekome į ramybės šalį – gyvenome mažame miestelyje, ten ruduo, sezonas pasibaigęs, žmonių nėra, ramu“, – prisimena Ignas.
Nuo aktualijų šeima neatsitraukė, kasdien skaitė žiniasklaidą. Tad nieko keisto, kad juos pasiekė žinią apie kovo 16-ąją Lietuvoje skelbiamą karantiną, uždaromas sienas. Vis dėlto šeima į paniką nepuolė. Stengėsi nepulti į isteriją net ir tada, kai buvo atšaukti skrydžiai, ir bandė nepasimesti informacijoje, nes daug skirtingų versijų šeimą pasiekdavo iš artimųjų ar draugų, o susigaudyti, kas yra teisinga ir patvirtinta, nebuvo lengva.
„Kovo 20-ąją išskridome į Sidnėjų ir dėjome visas pastangas, kad pavyktų gauti naujus bilietus. Jau tada ieškojome bet kokių išeičių, nes nesinorėjo strigti kažkur viduryje, tuo metu padėtis nei Australijoje, nei Lietuvoje nebebuvo aiški“, – prisimena Ignas.
Šeimai pavyko susirasti skrydžio bilietus su trimis persėdimais – iš viso trijulė keliavo 52 valandas. Iš Sidnėjaus šeima skrido į Kvala Lumpūrą, lagaminus pavyko užregistruoti taip, kad juos visi trys iš karto atsiėmė Vilniuje. Tuščiame Kvala Lumpūro oro uoste teko pralaukti 5 valandas, vėliau sekė 12 val. skrydis į Stambulą.
Čia, kaip sako Ignas, jau laukė kiek kitokia situacija. Nieko labai tragiško, bet teko nemažai palaukti, kol visi galėjo atsispausdinti įlaipinimo bilietus, akis į akį susidūrė ir su nepatenkintų keleivių emocijomis.
„Viena moteris šūkavo: „No corona“, net šiurpo oda, tikrai labai nejauku buvo stebėti tokias situacijas. Praėjus per patikrą vėlgi teko kelias valandas palaukti, oro uoste mažai žmonių, bet vienu metu pasigirdo ovacijos, triukšmas, tarsi šalimais vyktų varžybos. Netrukus praėjo dešimt pareigūnų su skydais, nes prie laiptų žmonės rėkė dėl vėluojančių ar atšauktų skrydžių. Situacija tikrai buvo labai nejauki“, -prisimena Ignas.
Iš Stambulo jie skrido į Minską, kur jų laukė 20 minučių skrydis iki Vilniaus.
Kur spauda ir karbonadai?
O būtent Vilniuje ir prasidėjo visi smagumai. Iš Minsko lėktuvu atskrido maždaug 25 žmonės, todėl patikra buvo itin greita ir neskausminga. Jie grįžo ankstų antradienio rytą, buvo kone pirmieji, atskridę iš užsienio įsitvirtinus įstatymui, kad visi žmonės turi būti izoliuoti.
„Mūsų buvo nedaug, tad greitai pamatavo temperatūrą, davė užpildyti anketas, paklausė, ar žinom, kas dabar bus? Atsakėm, kad ne, patvirtino, kad veš mus visus į viešbutį. Netrukus prasidėjo ir pirmieji rėkimai ir klykimai, kur spauda, televizija, ir kur mūsų karbonadai. Kadangi kiti klykė, nelabai girdėjau, ką kalbėjo specialistai“, – juokiasi Ignas.
Apie 9 valandą ryto visi buvo palydėti į autobusus, iš karto išvyko į viešbučius. Anot Igno, jų kompanija buvo kiek ramesnė ir sukalbamesnė, į situaciją reagavo atitinkamai. Vis dėlto kalbos, kas vyko su antruoju reisu, juos tikrai pasiekė.
Virtuvės šefas pasakoja, kad šeima, besileisdama Vilniuje, iki galo nebuvo tikra, ar jiems teks apsigyventi privalomo karantino vietose, ar galės ramiai izoliuotis namuose, tačiau jau nusileidus pasirinkimo nebuvo – visi turėjo vykti į specialiai savivaldybės paskirtas vietas. Pasirinkti, kur apsistoti, nebuvo galima.
Akimirkos iš priverstinės saviizoliacijos vietos – galerijoje:
Viešbutyje lieka dėl valdžios neapsisprendimo
Neaiškumų netrūko ir atvykus į viešbutį „Urbihop“, kuris įsikūręs SEB arenoje. Ignas pabrėžia, kad žmonių emocijas audrino ir tai, kad jiems nebuvo suteikta visa reikalinga informacija.
„Aišku, kai tik atvažiavome, visi buvome pikti, pasimetę, nesupratome, kas vyksta, pavargę ir nuo skrydžių, nors čia dėl to irgi patys kalti. Bet tik atvežė, pasakė, kad turime likti kambaryje ir daugiau nieko. Vėliau tik straipsniuose paskaitėme, kad kitas lėktuvas grįžo, pas juos atvyko ir paaiškino, kaip bus. Mes tik spaudoje viską susižinojome“, – prisimena Ignas.
Ignas prisimena, kad visų pirma darbuotojai paklausė, ar šeima norėtų gyventi atskirai, išreiškus norą, kad toks pasirinkimas būtų smagus, netrukus paaiškėjo, jog visgi atsiskirti nepavyks. Net kai kurie žmonės, kurie iš kelionės grįžo be kompanijos, anot Igno, buvo sugrupuoti ir atskiro kambario negavo.
„Būtų neklausę, būtų nekilę jokios diskusijos, kad apsistosime bendrame kambaryje, bet kad jau paklausė, aišku, jog rinkomės kitą variantą. Kelias savaites kartu prabuvę jau norėjome kažkiek daugiau laisvės, bet prie durų pasakė, kad negausime (juokiasi). Tragedijos nėra, nes puikiai suprantu, kad ir viešbučio darbuotojai dar ne iki galo buvo pasiruošę ir supratę, kaip čia viskas bus“, – pasakoja Ignas.
Ketvirtadienį kalbėdamas su 15min jis sako nusprendęs likti jam paskirtame kambaryje, ruošiasi čia įsikurti iki pat saviizoliacijos pabaigos. O tėvai planuoja keliauti namo į Šilutę. Jiems ketvirtadienį vakare buvo atliktas testas dėl koronaviruso.
Sprendimas likti viešbutyje priimtas ne dėl to, kad izoliuotis būtent čia Ignui pasirodė tobuliausias variantas. Ne. Likti priverstiniame karantine ten, kur yra šiuo metu, jis priverstas dėl dažnai besikeičiančių valdžios nurodymų. Nusileidę į Vilnių jie nežinojo, kas jų laukia, tad uoliai pasiruošė saviizoliacijai, vėliau suprato, kad karantinuotis patiems nepavyks, galiausiai paaiškėjo, kad bus galima.
„Kai nusileidome Vilniuje, tikėjomės, kad pasiseks ir išsipildys tas paprastasis variantas, kad galėsime saviizoliuotis namie. Tėvai jau buvo susitarę, kad jiems būtų paliktas maistas prie namų, kad nereikėtų visą laiką išeiti iš namų, aš irgi buvau susidėliojęs planą.
Sostinėje gyvenu ne vienas, todėl susiderinau su drauge, kad dvi savaites būsiu vienas. Jei ji liktų, tai reiškia, kad ir pati bent dvi savaites negalėtų nueiti net iki parduotuvės. Ji sutiko. Bet viską teko atšaukti, nes sakė, kad izoliuotis namie negaliu.
Galiausiai vėl pradėjo kalbėti, kad mes galime saviizoliuotis namie, tačiau jau būtų tikrai kvaila, jei aš vėl keisčiau planus. Nebūtų gražu iš mano pusės“, – situaciją, kai per kone kelias valandas buvo keičiami nutarimai, savo kailiu išbandė Ignas.
Virtuvės šefui maistas – ne problema
Ir nors užsidaryti vienam tokiam karantine, ne savoje aplinkoje, būtų gal ir ne itin lengva, Ignas šiam išbandymui pasiruošęs ir vienu ypu vardija pliusus, ne minusus.
Visų pirma, Ignas pasidžiaugia, kad jau ketvirtadienį apsistojusiems viešbutyje buvo parūpintos knygos. O kaip virtuvės šefas susigyveno su gaunamu maistu?
„Pirmą dieną kiekvienas žmogus gavo po sausą davinį, apie 14 val. Iki to laiko nieko nevalgėm, nes nežinojom, ar galim ką nors užsisakyti. Pusryčiams gavome košę ir kažkokią bandelę. Žinoma, maistas man pačiam yra labai svarbus, nors tikrai galiu valgyti viską. Tik dabar į viską žiūriu su humoru ir pasijuokiu iš tų pilkų bulvių, tačiau jau čia tik tavo pasirinkimas, ar nori tu valgyti, ar ne. Išmesti kartais gaila, bet būna ir tokių variantų, kad valgyti negaliu dėl kvapo ar išvaizdos“, – juokiasi pašnekovas.
Galiausiai paaiškėjo, kad užsisakyti maistą tikrai galima, tiesa, egzistuoja tam tikra tvarka. Maistą pristatęs žmogus jį palieka administracijoje, užsakymas yra įdedamas į liftą, parenkamas aukštas, kur jis turi nukeliauti, o jau viršuje jo laukia išalkusieji. Liftu karantine esančių žmonių prašoma nesinaudoti, jis lieka tarsi švarus tiltas su išoriniu pasauliu. Pavyzdžiui, Ignas gyvena ketvirtame aukšte.
Ši sistema patogi, nes Igno mama nevalgo mėsos, o gauti vegetarišką meniu galima tik parašius prašymą Vilniaus savivaldybei. Vis dėlto šeima dėl to nesivargino ir, kaip Ignas sako, papildomų problemų kelti nenorėjo.
Kambaryje taip pat yra televizorius, o naujuosius namus Ignas ruošiasi ir persistatyti. Išsikrausčius tėvams vaikinas planuoja vieną lovą prisistumti prie lango, susikurs skaitymo zoną.
„Aha, jau prasideda lengvas išprotėjimas“, – juokiasi Ignas, pabrėžęs, kad visgi tai nebus toks jau didelis išbandymas, nes būti vienam jam visai patinka, o telefonas pastaruoju metu tiesiog užkaitęs, tad vaikinas jau nesulaukia, kada išties galės pradėti ilsėtis.
Tiesa, pabendrauti įmanoma ir su kitais karantinuotaisiais – jiems leidžiama išeiti į lauką parūkyti, tačiau visi laikosi deramo atstumo, ilgai nesišnekučiuoja. Taip pat yra galimybė išeiti iš kambario pasikeisti rankšluosčius, pasiimti arbatos pakelių, jeigu yra.
Koridoriuje antrą Igno viešnagės dieną atsirado dezinfekcinio skysčio, tačiau iš užsienio atvykusiems veido kaukes nebuvo pasiūlytos. Jas šeima turėjo iš anksčiau.
Apmaudas dėl skalbimo mašinų
Būtiniausius dalykus ir reikalingas asmens higienos priemones pirmosiomis dienomis šeimai atvežė bičiuliai. Suprantama, kad po ilgos kelionės švarių drabužių liko ne tiek daug, tačiau galimybės juos išsiplauti, anot Igno, nėra.
„Dėl to iš pat pradžių buvo labai pikta, bet vėliau atlėgo, nes supratome, kad emocijų ir taip per akis, dėl to jaudintis jau nebeverta“, – kiekvieną niuansą pozityviai vertina Ignas.
Iš bičiulių Ignas gavo ir termometrą, nes galimybė nuolat tikrintis sveikatą nebuvo suteikta, jam taip pat nebuvo atliktas koronaviruso testas.
Šiuo metu Ignas turi nedarbingumą, tačiau kol kas nėra tikras, kaip jam seksis susitvarkyti su finansais. Šefas svarsto maistą užsisakyti, aišku, ne kiekvieną dieną, bet nežino, ar jam užteks santaupų.
„Nesu tuo tikras, bet nenorėčiau manyti, kad nepavyks. Tėvai išvažiuos, reikės pradėti skaičiuoti biudžetą (juokiasi). Gali būti, kad bus išbandymų, nes suprantu pinigų vertę, neturiu didelio rezervo, bet ir laikotarpis nėra labai ilgas“, – mąsto vaikinas.