„Jis per jaunas, kad turėtų tiek daug šokių pasaulyje“, – sako Valerijaus sesuo, šokių studijos „Šokiai lt.“ vadovė Jelena Aleksandravičienė, su broliu susitinkanti prestižinėse sportinių šokių varžybose.
Niujorką Valerijus vadina savo namais – rudenį buvo dešimt metų, kai ten persikėlė iš Kauno. „Daug kas atsitiko per tą laiką...“ – sako sesers Jelenos namuose sukiodamasis prie viryklės. Viešnagės savaitę čia šeimininkauja jis. „Pagaminsiu jums ančių kepenėlių su karamelizuotais obuoliais, paskui valgysime avienos šonkauliukus su pistacijomis“, – pažada. Virtuvė – dar viena šokėjo aistra, pasiglemžianti laisvą laiką ir, neslėpkime, nemažai pinigų.
Anuomet sugalvojęs aplankyti Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenančius draugus, Valerijus nemanė ten pasilikti. Įkalbėjo lietuviai – buvę garsūs sportinių šokių šokėjai Jolanta ir Darius Musteikos. Pasiūlė darbą savo studijoje. Tą dieną Valerijus gerai prisimena: „Anglų kalbos nemokėjau. Sesuo angliškai sudėliojo gyvenimo aprašymą, aš jį iškaliau žodis žodin. Išpyliau lyg niekur nieko, bet apgaulė netruko paaiškėti, kai man pradėjo uždavinėti klausimus.“
Ir vis dėlto kalba Valerijui nesutrukdė, nors pradžia, oi, kokia sunki buvo. Vietoj atsakymo į klausimą savo mokiniams tardavo: „O dabar – valsą“ arba „Dabar – fokstrotas.“ Po pusmečio prasilaužė, po metų jau buvo išrinktas geriausiu studijos mokytoju. „Tai įkvėpė pasitikėjimo savimi“, – sako, keptuvėje versdamas ančių kepenėles.
Tai dabar gurmaniškais valgiais jis gali lepintis pats ir lepinti artimuosius. O anuomet būdavo – atidaro šaldytuvą ir uždaro. Tačiau užsispyrimo turėjo sočiai. Apšilęs kojas, Valerijus nusprendė, kad geriausiu šokių mokytoju būti neužtenka, jis norėtų tapti studijos dalininku. „Per jaunas, nepatyręs, neseniai atvykęs“, – toks buvo centrinio „Fred Astaire Dance Studios“ biuro sprendimas. „Arba išeinu, arba – akcijos“, – nenusileido ir gavo tai, ko nori. „Šokiai Amerikoje yra biznis, – sako Kūno kultūros akademijoje sporto psichologiją baigęs vyras. – Konkurencija – begalinė, užtat reikia stengtis.“
Anglų kalbos nemokėjau. Sesuo angliškai sudėliojo gyvenimo aprašymą, aš jį iškaliau žodis žodin. Išpyliau lyg niekur nieko, bet apgaulė netruko paaiškėti, kai man pradėjo uždavinėti klausimus.
Valerijaus studija įsikūrusi madingame ir brangiame Manhatano rajone. Nuo jos iki namų jam – vos penkios minutės taksi. „Galėčiau vaikščioti pėsčias, betgi amžinai pramiegu“, – juokiasi ir pasakoja, kad gyventi šalia Centrinio parko patinka: aplink geri restoranai, opera šalia, kai spektakliai vyksta lauke, girdėti pro atvirą langą. „Žmonėms daro įspūdį, kai pasakai, kur gyveni, – šypteli pridūręs, kad pačiam tai visai nesvarbu. – Viena mano studentė norėjo nusipirkti penthauzą. Jo kaina buvo penkiasdešimt milijonų dolerių. Tačiau, kad ir kaip jis jai patiko, tą butą nusipirko kitas žmogus. Tik Niujorke taip gali būti: turi penkiasdešimt milijonų ir negali gauti, ko nori. Pažintys šitame mieste – viskas.“
Ne bet kas gali mokėti ir už Valerijaus šokių pamokas. Užtat vertingų pažinčių jis turi užtektinai. „Šokių atgimimas Amerikoje prasidėjo tuomet, kai televizijos ėmė rengti „Šok su žvaigžde“ projektus. Daug kas nori mokytis šokti, – pasakoja. – Vaikams mūsų studijoje – per brangu, studentų amžius – nuo trisdešimties. Vyriausia mano mokinė – 78-erių. Kartą pamėginau jos pamoką perkelti į kitą laiką. Įsivaizduokit, ji man pareiškė, kad niekaip to padaryti negali – po šokių mokosi ispanų kalbos, o vėliau žaidžia bridžą.“
Kitas studentas – žinomas Niujorko barmenas, dabar restoranų konsultantas, Valerijų supažindino su geriausiomis miesto virtuvėmis. „Jam – šešiasdešimt, jis šoka, atrodo kaip keturiasdešimties, turi jauną draugę ir visus pažįsta“, – taip pristato savo bičiulį, atvėrusį garsiausių restoranų duris. Pasirodo, tam irgi reikia pažinčių... Pirmasis buvo „Per Se“, vienas geriausių visoje Amerikoje. Ten paliktos dviejų su puse tūkstančio litų sąskaitos už du asmenis Valerijui negaila. „Ar eičiau ten dar? Nežinau, – suabejoja ir pasakoja apie kitą – „In Molina“, kur staliukas jam rezervuotas bet kuriuo laiku.
Šokėjas tikina: gyvenimas per trumpas, kad valgytum bet ką. Kad gertum bet ką, matyt, irgi. Valerijaus kolekcijoje – daugiau nei 200 butelių gero vyno. „Draugai klausia, kam tiek daug jo, kodėl negeriu, bet vyną man patinka derinti prie maisto. Ir nėra nieko maloniau, kaip po darbo atsikimšti butelį 1962–ųjų derliaus.“
Kol kas prabangiame savo bute Valerijus gyvena vienas. Sako svajojantis apie tikrą meilę ir vaikus, bet kol kas tam nerandantis laiko – į šokių konkursus Havajuose, Ispanijoje ar Italijoje jis važiuoja kartu su savo studentėmis. „Yra tik vienas būdas patekti į profesionalų konkursus – daug treniruotis. Keturios treniruotės per dieną, penkios dienos per savaitę, – neabejoja ir šyptelėjęs atsako į klausimą. – Labai daug tokių bepročių. Ir kiek visa tai kainuoja! Treniruotės, dalyvavimo mokestis, suknelės po dvidešimt tūkstančių litų...“
„Kai buvome Barselonoje, brolis šoko su viena milijoniere, – prasitaria Jelena. – Jie abu gyveno prabangiausiame miesto viešbutyje „Rey Juan Carlos“. Ponios apartamentai – su konferencijų sale, nelabai suprantu, kam jai to reikia, bet jei gali sau leisti...“ „Šokiai jai padėjo atsigauti po vyro žūties“, – priduria brolis.
Daug kam atrodo, kad aukščiausia, ką gali pasiekti profesionalus šokėjas – tapti teisėju. Valerijui toks kelias, panašu, nepriimtinas. „Galėčiau dirbti pagrindiniame mūsų studijų tinklo biure arba tapti privačiu virtuvės šefu. Gaminčiau, kam noriu, kur noriu ir už kiek noriu“, – šypteli, akimirką įsivaizdavęs savo ateitį, ir deda mums į lėkštes gurmaniškai paruoštų savo patiekalų. Nežinau, ar jie tokie, kaip geriausiuose Niujorko restoranuose, bet nieko skanesnio Lietuvoje nesu ragavusi.
