„Kai atsirado vaikelis, kažkokios ypatingos šventės neruošiame, mums svarbiausia, kad būsime su šeimos nariais. Dabar ta šeima pasidarė didelė, susijungė mano ir vyro šeimos. Velykos – tai laikotarpis, kurio metu lankysim artimuosius, nes per darbus ne visada spėjame. Vieni mano seneliai nelabai gali vaikščioti, tai susiburti į vieną vietą visiems būtų sudėtinga. Bet galbūt mano šeima Velykas atšvęs su Romano šeima, kol kas tai dar sprendžiame“, – šypsojosi Aistė.
A.Jasaitytei-Čeburiak svarbiausia, kad pavasario šventę lydėtų geras oras, nes tuomet šventę būtų galima paįvairinti pasibuvimu lauke, įvairiais žaidimais.
„Galvoju, juk tai tokia graži šventė ir kaip būtų gerai, jei dievulis nepagailėtų saulės, galėtume ridenti kiaušinius gamtoje, žaisti. Jeigu taip nepavyks, tuomet ridensime namuose, ant kilimo ar grindų“, – teigė moteris.
Aistės Velykos tradiciškai neapsieina be kiaušinių dažymo. Šįkart moteris kiaušinius margins svogūnų lukštais, nes pirmenybę teigia natūraliems, o ne sintetiniams dažams.
„Specialiai atsidėjau svogūnų lukštus, jų neišmečiau. Gal tai labai tradicinis, labai paprastas dažymo būdas, bet man tai labai gražu. Kai dažau dar įdedu visokių gėlyčių, lapelių, kruopų. Kiaušinius aprišu siūlais, stengiuosi, kad juos puoštų gamtos ornamentai“, – kalbėjo Aistė.
Nudažiusi kiaušinius moteris tik dalį ketiną pasilikti sau ir Romanui, nes kitus išdalins draugams, artimiesiems.
Aistė prisimena anksčiau nerdavusi velykiniam stalui papuošimus – dėkliukus kiaušiniams bei višteles, po kuriomis slėpdavosi margutis. Nerti tokius papuošimus Aistę buvo išmokiusi jos senelė.
„Kai vaikelis paaugs, ir jį to išmokysiu, kad Velykų laukimas taptų smagesnis“, – patikino jauna mama.
