Naujuosius metus jis sutinka Dubajuje, NBA rungtynes mėgsta žiūrėti gyvai, turi dešimčia metų jaunesnę dailią merginą, o dabar yra užsiėmęs (dar vieno) erdvaus buto Senamiestyje paieškomis. „Ir kaip už jį sumokėsi? – niurzgiu siurbdama latte kavą. – Grynaisiais iš kišenės?..“
Daumantas demoniškai šypsosi. Jis žino, kad yra snobas. Ir kad reikia turėti geležinę valią, jog susilaikytum jam nepavydėjęs. Bet negali pykti – viską, ką šiandien turi, jis uždirbo pats. Ir, be viso to, dar yra žinomas veidas – rašo komentarus savaitraštyje „15 min“ ir jau penkerius metus lieja savo vyrišką išmintį apie lyčių santykius žurnale „Laima“, dėl ko kartais yra pavadinamas sekso... na, tiek to – meilės ekspertu.
Tavyje telpa ir žurnalistikos, ir kūrybos, ir verslo gyslelės. Ne per daug?.. Ir iš kur visa tai?
Esu kiauras vilnietis. Tėvai pagal išsilavinimą – chemikai, bet posovietiniais metais tėtis, priverstas gyvenimo, tapo verslininku: iki šiol užsiima automobilių pramonės cheminių preparatų importu ir eksportu. Verslumo gyslelė ateina ir per mamos liniją – chirurgas senelis buvo „Žalgirio“ futbolo komandos gydytojas, daug keliavo, augino audines ir nutrijas, statė namus, turėjo pažinčių ir apskritai mokėjo suktis. Manyje daug senelio, todėl jau nuo ankstyvos paauglystės žinojau, kad studijuosiu verslo vadybą. Baigęs mokyklą išvažiavau į Konkordijos universitetą Taline: esu žmogus iš pirmos jo laidos. Kai su kursiokais žvilgtelime dvidešimt metų atgal, stulbstame: kas devyniasdešimt trečiaisiais galėjo ryžtis važiuoti į svetimą šalį ir visiškai nežinomą privatų universitetą?.. Tik visiški frykai! Savyje jau tada turėjome nemenką dozę avantiūrizmo.
Konkordijoje tikriausiai viskas atrodė šviežia, nauja ir smagu?
Šiek tiek šalčiau, šiek tiek tamsiau, bet labai gerai: ačiū tėvams, kad sukrapštė pinigų ir mane ten išleido. Estai – emociškai labai šalti žmonės, bet ten mokėsi daug latvių, lietuvių ir rusų, tad radau su kuo pasikalbėti. Beveik negirdėjau, kad universitete būtų buvę porų tarp kitataučių ir estų, o tarp visų kitų tautų santykiai vystėsi labai sparčiai. Mokslai buvo tikra atgaiva: siurbėme į save vakarietiškas žinias taip pat godžiai kaip ką tik atgautą laisvę. Paskutiniuose kursuose perspektyvius studentus pradėjo graibstyti bankai ir tarptautinės kompanijos. Prigriebė ir mane: kompanija „PriceWaterhouseCoopers“ sumokėjo už mano paskutinį universiteto semestrą, kurį baigiau Amerikoje. Po studijų nuėjau ten dirbti auditoriumi, po dvejų metų perėjau pas konkurentus „Ernst & Young“ – ir dirbau dar šešerius metus. Labai daug. Per daug.
Auditorius?.. Turėtum būti sausas stropuolis, su kuriuo nėra apie ką kalbėtis!
Stereotipiškai – tikrai turėčiau (šypsosi). Darbas netiko mano prigimčiai, bet turėjo savų pliusų: dirbau Vilniuje ir Dalase, važinėjau į ilgalaikes komandiruotes, džiaugiausi brangiais drabužiais, geromis mašinomis ir gražiais būstais. Lietuvos masteliais mūsų algos buvo didžiulės: tik neseniai jas pasivijo kitos šalies industrijos, bet ties tūkstantmečio riba niekas nepranoko. Tikras auksinis narvelis... Uždirbtus pinigus naudojau tiesiog šlykščiai teisingai: pigiai nusipirkau butą, žemės sklypų, tada jų vertė pakilo... Man buvo dvidešimt devyneri. Gyvenau tokį gyvenimą, kuris dažniausiai džiugina artimuosius ir kelia pavydą aplinkiniams. Tačiau tai buvo ne mano kelias. Priėmiau, kaip dabar aiškiai suvokiu, patį sunkiausią savo gyvenimo sprendimą ir išėjau.
Kai pasitraukei, visi tikriausiai sukiojo pirštą ties smilkiniu?
Visi. „Dauma, – baisėjosi, – krūva babkių kas mėnesį, o tu viską brauki?..“ Tačiau turėjau svarių priežasčių: kasdienybė buvo tapusi nepakeliama kančia, ryte nemačiau prasmės keltis, o vakare – gultis, praradau apetitą, netekau dešimt kilogramų svorio ir sielos ramybės. Kamavo visokios sveikatos bėdos, o gydytojai nieko nerado. Galiausiai supratau, kad priežastys – psichologinės. Ilgai gyvenau gyvenimą iš paveiksliuko, bet jo autorius buvau ne aš. Nuo tada niekuomet neinu prieš savo prigimtį ir klausausi, ką kužda vidinis balsas. Turbūt pirmą kartą leidau intuicijai nusverti sveiką protą: studijų bičiuliui Tomui pasiūlius prisijungti, su juo ir dar pora draugų sukūrėme visiškai naują žiniasklaidos projektą. 2005-ųjų rugsėjį į pasaulį paleidome nemokamą dienraštį „15 minučių“.
Jaučiausi lyg antrąkart gimęs, o gyvenimas nušvito naujomis spalvomis: itališkus kostiumus ir verslo klasės keliones pakeitė džinsai ir laikraščio dalijimas Vilniaus sankryžose, buvome alkani, ambicingi ir neturėjome ką prarasti. Dirbome kaip turbinos, iškart atsiradome reitinguose, skaitomumas žiebė į viršų. Tai sukrėtė žiniasklaidos rinką ir pritraukė daug dėmesio. Nepraėjus nė pusmečiui, jau derėjomės su keturiais potencialiais pirkėjais, o galiausiai verslą pardavėme norvegų žiniasklaidos gigantei „Schibsted Media Group“.
Už brangiai?
Už brangiai (šypteli). Tai buvo vienas tų retų, gyvenimą supurtančių įvykių, panašių į Pelenės virtimą princese ar Sezamo atsivėrimą. Fortūnos šypsnis atvėrė daugybę durų. Viena iš jų – pažintis su žurnalo „Laima“ redaktore Gitana. Po sandorio su „Schibsted“ kompanija „Laimos“ darbuotojai tapo mano kolegomis („Laima“, kaip ir „Žmonės“, priklauso „Schibsted“), ir per kalėdinį pasisėdėjimą su redaktore netyčia pradėjome kalbėtis apie vyrų ir moterų santykius. Tiesiog porinau eilines daumantiškas demagogijas, o jos akys tik plėtėsi, plėtėsi... Jai tai pasirodė šviežias naujas požiūris: paprašė jį surašyti. Kai surašiau, paprašė dar. Ir taip rašau jau penkerius metus.
Tu – tarsi lietuviškoji Kerė Bredšou iš „Sekso ir miesto“?
Aha, aš – Keris (juokiasi). Rašymas man labai svarbus – ne tiek finansiškai, kiek emociškai. Jaučiuosi padėjęs gerus pamatus iš tūkstančių perskaitytų knygų, trokštu tobulėti, bandau įvairius formatus. Galiu iki begalybės tobulinti sakinį, kol jis tampa skanus kaip vasaros braškė pieniškame šokolade.
Tačiau vien rašymu neapsiribojau. Ėjo 2007-ieji, paskutiniai šalies klestėjimo metai prieš didžiąją krizę. Visi turėjo daug pinigų, mes su draugais – irgi. Norėjome sukurti gerą verslo projektą, bet laikas tam buvo žiauriai blogas: viskas kainavo beprotiškai daug, negana to, niekas nepardavinėjo verslo objektų, nes manė, kad jie ir toliau brangs. Tais metais Lietuvoje visi padarė labai daug klaidų... Mes irgi keletą padarėme, bet, laimei, jos nebuvo mirtinos.
Užėjus krizei, mano partneriai pasitraukė. Likęs vienas, sykį gėriau kavą „Coffee Inn“ kavinėje Vilniaus gatvėje ir atsitiktinai susipažinau su jos įkūrėju Nidu Kiuberiu. Besikalbant paaiškėjo, kad jam reikia pinigų plėtrai, o aš tų pinigų kaip tik turėjau. Tai nutiko 2008-ųjų spalį, kai Amerikoje sugriuvo finansų rinka, o nuolaužų cunamis peršliaužė per visą pasaulį, daužydamas į šipulius šalių ekonomikas ir versdamas vyriausybes. Niekas jam Lietuvoje tų pinigų negalėjo pasiūlyti: sukrėstus bankus reikėjo iškart pamiršti, o vietiniai verslininkai jautė ankstesnių klaidų padarinius ir saugojo pinigų likučius kaip savo akį. Atėjo metas antram pagal sunkumą mano gyvenimo sprendimui – investicijai į „Coffee Inn“.
Pamanei, jog kad ir kas nutiktų, žmonėms visada reikės duonos ir kavos?
Kad ir kas nutiktų, žmonės visada bendraus prie puodelio kavos. Daug laiko praleidęs Vakaruose, žinojau kavinių tinklo „Starbucks“ sėkmės istoriją. O Nidas net išoriškai panašus į „Starbucks“ įkūrėją Howardą Schultzą... „Coffe Inn“ įžvelgiau gyvybę, idėją, energiją – tos savybės nepavaldžios krizėms ir objektyviems ekonomikos rodikliams. Sudarėme verslo sandorį: aš jiems daviau stambią pinigų sumą, o jie man – stambų akcijų paketą.
Draugams mėgaujantis paauglystės džiaugsmais, aš šlykščiais lapkričio vakarais bėgdavau krosus Šeškinės kalnais, keturiolikos išverčiau iš anglų kalbos apsakymą apie Šerloką Holmsą, iki šios dienos nesu paragavęs nė lašo alkoholio.
Ar bent viena ausimi klauseisi, ką sako aplinkiniai?
Jei būčiau klausęsis, to sandorio tikrai nebūtų buvę. Vėl visi sukiojo pirštą prie smilkinio, o šalia buvo tik draugės petys. Bet toks jau esu: dukart ėmiausi verslo projektų, kai aplinka balsavo „prieš“, ir jie abu buvo sėkmingi. Jauni žmonės manęs dažnai klausia verslo patarimų, ir jiems sakau: „Jei aplinka vienbalsiai rėkia, kad projektas – geras, būkite įtarūs: masiškumo faktorius niekam pliusų neprideda. Ir atvirkščiai: jei aplinka prieštarauja, įsiklausykite, nes galbūt tai yra takelis, kuriuo dar niekas nėjo.“ Mano atveju taip ir buvo.
Dabar esi „Coffee Inn“ valdybos narys?
Toji įmonė – retas sėkmės pavyzdys, išsinešamos kavos pradininkė ir lyderė. Kai atėjau, Lietuvoje veikė keturi taškai, o dabar jų yra trisdešimt trijose šalyse. Padėjau, kai manęs reikėjo, o dabar jiems manęs nebereikia, tad pardaviau dalį akcijų investiciniam fondui „Baltcap“, versle aktyviai nebedalyvauju ir esu tik valdybos narys, akcininkas bei kavos gėrėjas. Bet vis dar smalsiai žvalgausi į šalis, kai geriu kavą kuriame nors Niujorko „Starbucks“, – tai jau įaugę į kraują.
Klausimo, iš ko gyventi, tau, supratau, nekyla...
Ne (šypteli). Kyla tik klausimas, ką veikti toliau. Man patinka ne tik rašyti, bet ir kalbėti auditorijai, taigi galėčiau tapti spikeriu: pirmuosius žingsnius toje srityje Lietuvoje ir Skandinavijoje jau esu padaręs. Patinka tai, ką darau „Laimoje“: galbūt tai yra sritis, kurioje praleisiu daugiau laiko. Verslus visada dariau su partneriais – santykių gludinimas ir bendros tiesos ieškojimas reikalavo daug energijos, todėl norėčiau, kad tai, ką darau, labiau priklausytų nuo manęs. Tai kaip tik galėtų būti kalbėjimas ir rašymas.
Tačiau iš rašymo Lietuvoje didelio biznio juk nepadarysi?
Už knygą, kurią rašei pusę metų, čia gausi kelis tūkstančius litų. Bet kas sakė, kad tai reikia daryti Lietuvoje? Savo prigimtimi ir patirtimi Lietuvai esu svetimas – pasaulietiškas, optimistiškas, netradicinių vertybių ir keistų pažiūrų, klibinantis nusistovėjusius dalykus, nepripažįstantis lietuvių literatūros autoritetų. Jei visi galvoja, kad lietuvis negali rašyti užsienio rinkai, manyje iškart užsidega raudona lemputė: štai dar viena sritis, kurią kiti aplenkia ir kurioje galima kapstytis. Nemanau, kad turiu unikalių savybių versle, bet štai rašyti tikrai galiu savitai ir atpažįstamai.
Taigi rašau savo skiltis, lieju mintis dienoraštyje, bloge „Pasaulis pagal Daumantą“, socialiniuose tinkluose... Įvairių žanrų ir formatų rašymas, kad ir neviešas, – lyg krepšininkų treniruotės štanginėje prieš išvykstant į tarptautinį turnyrą. Šiandien dar nežinau, kaip tai galėtų tapti mano pragyvenimo šaltiniu, bet viskam savas laikas. Svarbiausia – rašyti tai, ką pats nori, kas tau knieti, o ne tai, ko neva laukia rinka – nes rinka nieko nelaukia, joje jau visko iki kaklo. Kūrinys užkabina tik tada, kai skaitai ir jauti, kad autorių veža tai, ką jis rašo.
Ką tu dabar veiki gyvenime? Kaip atrodo tavo įprasta diena?
Rašau, skaitau, sportuoju. Dalyvauju įvairiuose verslumo ugdymo projektuose. Dairausi erdvaus naujos statybos buto Senamiestyje su parkingu ir gražiu vaizdu per langus, ir tai užima netikėtai daug laiko...
Trumpai tariant, esi jaunas turtingas pensininkas.
Esu jaunas ir laisvas – jau antrą kartą (šypteli). Galiu gyventi nestandartiškai, sėdėti ant stogo ir strateguoti tolesnius ėjimus. Buvimas kitokiam mano asmenybei svarbus nuo mažumės – dėl to „kaltinu“ močiutę ir tėvus, kurie pasistengė, kad būčiau pirmasis tos kartos vaikas giminėje. Artimieji į mane žiūrėjo kaip į stebuklą, iš eilės ėjo lankyti, varžėsi dėl mano dėmesio ir meilės... Tokioje karališkai žalingoje aplinkoje augau beveik penkerius metus, o noras būti išskirtiniam išliko visam gyvenimui. Draugams palaimingai mėgaujantis paauglystės džiaugsmais, aš šlykščiais lapkričio vakarais bėgdavau krosus Šeškinės kalnais, keturiolikos užsispyręs išverčiau iš anglų kalbos apsakymą apie Šerloką Holmsą, iki šios dienos nesu paragavęs nė lašo alkoholio. Nestandartiniai sprendimai atneša nestandartinių rezultatų. Turiu vidinių demonų, kurie mane spaudžia nesustoti.
Ir dar turi merginą, kurią savo skiltyje romantiškai vadini Fėja...
Zuzana – profesionali šokėja ir kalanetikos trenerė. Mes kartu jau aštuonerius metus. Kai ją sutikau, jai tebuvo dvidešimt: dirbo administratore sporto klube, o aš ten žaidžiau skvošą... Zuzana – mano antrojo gyvenimo palydovė ir bendraautorė, pati svarbiausia moteris, atsiradusi sunkiausiu metu ir visuomet mane palaikiusi. Tam tikra prasme aš ją užauginau: dabar joje matau labai daug savęs. Mūsų santykiai perėjo pačius įvairiausius etapus. Ji – svajotoja, perfekcionistė: reikėtų tik pasiklausyti, kokius fantastiškus namus ji nori susikurti... Bet ji nepyksta ir nezyzia, jei tos svajonės nesipildo, – tiesiog mėgsta svajoti. Šalia tokios moters jautiesi pakylėtas.
O kaip ji reaguoja, kad jos gyvenimas detaliai aprašinėjamas žurnale „Laima“?
Prieš imdamasis skilties aš su ja pasikalbėjau: „Tu vis išnyri mano tekstuose, nes tai – didelė dalis manęs... Ar tu nieko prieš?“ Ir mes susitarėme. Su Zuzana apskritai lengva susitarti.
Jos tėvai lenkai tikriausiai norėtų, kad vieną dieną jūs gražiai susituoktumėte katalikų bažnyčioje.
Taip, jie to tikrai norėtų. Ir ne jiems vieniems keista, kad mes to iki šiol nepadarėme.
Kodėl?
Tai – filosofinis klausimas. Matai, aš negaliu būti laisvas ir gaivališkas Daumantas, užsikrečiantis netikėtomis idėjomis, darantis rizikingus verslus ir kuriantis intriguojančius tekstus, o apsisukęs tapti tradiciniu žmogumi, gyvenančiu pagal visas normas ir taisykles. Kai elgiausi pagal kitų kuriamą scenarijų, pasekmės buvo labai liūdnos. Atsisakau save varžyti – tai veda prie nemigos naktų ir rožinių piliulių. Užmušk, bet neįsivaizduoju savęs einančio prie altoriaus ar lipančio zakso laiptais – tam priešinasi kiekviena mano ląstelė.
O vaikų tu nenori?
Vaikų atžvilgiu išlieku neutralus. Kartą bandžiau save įtikinti, kad jų noriu, – deja, nepavyko tuo patikėti. Žinai, būna žmonių, kurie karščiuojasi: „Oh my god, man jau tiek ir tiek metų, ir aš dar neturiu vaikų! Kas bus, jei jų ir neturėsiu?..“ Bandžiau įsivaizduoti, kad štai man septyniasdešimt ir neturiu vaikų – nieko baisaus nepamačiau. Tačiau Zuzanai atrodo kitaip. Ji – tikras šeimos žmogus, iškart aplimpantis draugų vaikais, kai tik pasitaiko proga. Jei santuoka – tik forma, tai vaikai – pats tikriausias turinys. Todėl mielai tuo turiniu užpildysiu mūsų gyvenimą, kai tik Zuzana panorės. Jei tik Dievas nepasijuoks iš mūsų planų...
