Keletas faktų
Gimė 1960 m. balandžio 16 d.
Mokslai: Kauno technologijos universitete įgijo inžinieriaus specialybę.
Veikla: Žemaitkiemio dvaro savininkas. Dvarų savininkų asociacijos įkūrėjas. Turi motociklų ir senovinių automobilių kolekciją. Dvare jau šeštus metus rengia Pažaislio muzikos festivalius ir kitokius kultūrinius renginius.
Šeiminė padėtis: susižadėjęs. Turi du suaugusius sūnus Justą ir Igną.
Neseniai minėjote Žemaitkiemio dvaro 500–ąjį jubiliejų. Ką jums reiškia šis skaičius?..
Jubiliejus iš tiesų sukako pernai, bet dėl Lietuvos tūkstantmečio šventės dvaro minėjimą nukėlėme. 500 – gražus skaičius. Man tai reiškia, kad išgyveno dar vienas didelis dvaras. Iš trijų tūkstančių iki šių dienų išsaugota tik keli šimtai dvarų. Daug jų sunaikinta per karą ir sovietmečiu, nes nemažai dvarų buvo paversta kolūkiais, mokyklomis, kultūros namais, sandėliais.
Esate 50-asis dvaro savininkas?
Aš suskaičiavau mažiau, bet mano draugai architektai, kurie rengė šio dvaro rekonstrukcijos projektą, matyt, išsamiau susipažino su istoriniais archyvais. Anot Astos ir Gintaro Prikockių, esu penkiasdešimtasis dvaro savininkas. Šiame dvare šeimininkavo Prozorai, kunigaikščiai Giedraičiai, grafai Tiškevičiai ir kt. Iki 1830 metų dvaras klestėjo – buvo reprezentacinė rezidencija.
Šiais metais mane lydi labai simboliniai skaičiai: jau dešimt metų, kai įsigijau šį dvarą, šiemet atšvenčiau 50–ąjį gimtadienį...
Kodėl sumanėte įsigyti būtent dvarą?
Nors visą gyvenimą svajojau būti istoriku, archeologu arba psichologu, baigiau inžineriją, o tapau verslininku. Tais laikais niekas profesiškai neorientavo. Bet, matyt, taip jau yra, kad anksčiau ar vėliau grįžtame prie to, kas mus išties traukia, kas patinka. Įsigydamas šį dvarą, prisiliečiau prie istorijos – norėjosi išsaugoti kultūrinį paveldą. Prieš tai dešimt metų dvaras buvo apleistas, baigė sunykti, jame gyveno „bomžai“. Žmonės nešė plytą po plytos... Kai dalyvavau dvaro pirkimo aukcione, nebuvo nė vieno konkurento, panorusio įsigyti šį apleistą istorinį statinį. Buvau vienintelis pirkėjas.
Stengėtės išsaugoti dvaro autentiką?
Taip. Daugelis sako, kad netinkamai prižiūriu dvarą, tinkas nusilupęs. Specialiai nedažiau fasado, nes autentiškas tinkas – didžiausia vertybė. Taip patarė ir architektai. Autentika liko ten, kur tik buvo įmanoma ją atkurti arba išsaugoti. Sugriautą dalį teko restauruoti, bet irgi stengėmės viską daryti kuo autentiškiau. Atkūrėme ne tik statinius, bet ir ūkinius pastatus, želdinius, gėlynus, medžių alėją, dvaro teritorijos kampus ženklinusius koplytstulpius.
Dvare jau ne pirmus metus rengiate ir kultūrinius renginius?
Manau, viena iš dvaro funkcijų turi būti kultūros skleidimas. Jau šeštus metus iš eilės mūsų dvare vyksta Pažaislio festivalio koncertai, rašytojų kūrybos vakarai, dailininkų plenerai ir t. t. Smagu, kad tai jau tapo tradicija.
500 metų jubiliejaus proga gavote neįprastą dovaną – žalčių porelę?..
Taip. Mūsų draugas gamtininkas padovanojo ir pažadėjo atvežti jų dar daugiau – visą maišą. Žalčiai – laimės simbolis. Be to, senovėje žalčius laikydavo vietoj kačių – pelėms gaudyti. Šie mieli padarėliai dvare labai pravers, nes ir pievose, ir pastatuose atsiranda visokių graužikų.
Draugai jus vadina dvarininku?
Dažnai draugai dėl šio mano pomėgio pavadina dvarininku. Būna, ir oficialiai prisistatau „dvarininkas Mindaugas Šventoraitis“. Ypač seniau žmonės suglumdavo, nes manydavo, kad man ne visi namie arba kad juokauju. Juk yra žmonių, kurie ir napoleonais prisistato (juokiasi). Iš tiesų save vadinu dvaro sargu, sergėtoju. Dvarininkas – tai mano gyvenimo būdas.
Gal turite mėlyno kraujo?
Nežinau, reikėtų pastudijuoti giminės genealoginį medį. Bent jau trečioje ir ketvirtoje kartoje nei bajorų, nei kunigaikščių tikrai nebūta. Senienų, istorinių paminklų trauka, noras knaisiotis po visokius griuvėsius gal ir yra genai, paveldėti iš praeities kartų. Kas žino. Bet ne titulai esmė, o tai, ką darai, kokias vertybes puoselėji.
