– Natalija, kaipgi taip susiklostė, kad visam laikui išvykai gyventi į Kiprą?
– Viskas prasidėjo nuo studijų laikų. Su dviem kurso draugėmis Ieva Andrejevaite ir Adele Teresiūte iškeliavome į Kiprą padirbėti vasarai ir užsidirbti pinigų. Kai grįžau, supratau, kad buvo labai smagu. Žinoma, kol buvau jauna, mažytė sala man neatrodė tinkama vieta planams kurti, norėjosi didelio miesto ir daugiau galimybių. Tada atrodė, kad daugiau į Kiprą negrįšiu.
Vis dėlto grįžau. Ir ne kartą. Kiekvienais metais tarp studijų vis skrisdavau į Kiprą padirbėti, šalis įtraukė mane ir privertė pasijusti kaip namie: ten visada būdavo saulėta, žmonės elgdavosi draugiškai, aplinkui tvyrojo ramybė. Taigi, kiekvieną vasarą važiuodavau ne pas močiutę į kaimą, o į Kiprą, žinodama, kad užsidirbsiu.
Po studijų sugalvojau važiuoti tęsti magistro mokslų į Maskvą, bet viskas užsitęsė, nes prasidėjo filmavimai serialuose čia, Lietuvoje. Kai jie baigėsi, buvo tarpas – kažko lyg laukiau, lyg nežinojau, ką daryti toliau, tai vėl išvažiavau į Kiprą. Ten pasitaikė meilė, tad pasilikau ilgesniam laikui.
Ilgai nesupratau, kad Kipre gyvenu. Galvojau, kad ten yra mano tarpinė stotelė, kol suprasiu, ko noriu, kitaip tariant, kol nustosiu ieškoti savęs. Vis dėlto ta būsena tęsėsi metai iš metų. Džiaugiuosi, kad tada Lietuvoje esantys žmonės manęs neužmiršo ir kviesdavo filmuotis įvairiuose serialuose, tad vis grįždavau. Buvo taip, kad mano pagrindas ir namai buvo Kipras, o į Lietuvą grįždavau pasisemti įkvėpimo, pasifilmuoti, pabūti su šeima. Per trumpą laiką Lietuvoje nespėdavau pajusti liūdesio dėl oro ir greitai temstančio rudeninio dangaus.
Gal negalėdavau suprasti, kad gyvenu Kipre todėl, kad viskas atrodė per lengva, o mes, artistai, dažnai mėgstame primesti sau kokią nors kančią. Vis dėlto galiausiai suvokiau, kad man Kipre labai gera gyventi ir aš noriu viso to, ką ten turiu (šypsosi).
– O kiek laiko tęsėsi visas tas neigimas?
– Kokius šešerius ar septynerius metus, tai visai ilgai. Tuo metu buvau kenksminguose santykiuose su serbu, kuris gyveno Kipre. Mūsų charakteriai labai nesutapo, tad vienas kitą kankindavome. Viskas tada susidėjo į vieną: buvau nelaiminga santykiuose, Kipre nerealizuodavau savęs, nes gaudavau galimybes tik pasifilmuoti kokiose nors reklamose. Nebuvo pastovaus darbo, tad vis bėgdavau į Lietuvą filmuotis ir atgauti kvėpavimą. Tas neigimas buvo dėl šio išsibalansavimo, tada nemokėjau savęs suprasti ir nusiraminti.
– Galbūt tas neigimas pasibaigė, sutikus savo dabartinį sužadėtinį?
– Tikrai taip. Iš vienos pusės man Kipras labai patinka, ne veltui ten žmonės važiuoja atostogauti. Mes turime jūrą, tad pasiplaukiojimą joje galima iškeisti į ėjimą sportuoti sporto klube. O svarbiausia yra tai, kad jūroje maudytis galima ištisus metus. Žmonės labai paslaugūs, draugiški.
Nepaisant visko, aš nemačiau tos kitos, svečiams nematomos Kipro pusės – kultūros, įdomesnių vakarėlių, žmonių, tad, kai sutikau tinkamą žmogų, jis man atvėrė akis ir duris į naujus nepažintus dalykus šalyje.
Nuo to laiko man gyvenimas ten pasidarė labai mielas. Be to, gavau patinkantį darbą, kuris užpildė dar vieną trūkumą. Taigi, dabar visi stalčiukai užsipildę – turiu ir mylimą vyrą, ir darbą, tad į gyvenimą atėjo ramybė.
– Kaip susipažinai su savo būsimu vyru Peteriu?
– Mes buvome iš vienos aplinkos dar nuo tų laikų, kai draugavau su kitu. Tada tiesiog pasikalbėdavome būdami vienoje kompanijoje, bet labiau draugystė neišsirutuliojo.
Vėliau, kai išsiskyriau su tuometiniu draugu, šešiese išvažiavome į Berlyną. Tarp tų šešių žmonių buvo ir mano būsimas vyras. Berlyne praleidome keturias ar penkias dienas, bebūdami ten pradėjome kalbėtis, bet taip ir neužsičiaupėme (juokiasi). Turėjome daug bendrų temų, bendravimas klostėsi labai lengvai.
Po tos kelionės pusę metų ruošiausi į pasimatymą, ir kai galiausiai nuėjome, viskas buvo labai gražu. Su juo viskas atrodė lengva, paprasta ir gera, žinojau, kad jis manęs neįskaudins.
Žinoma, reikėjo laiko, kol leidau sau pripažinti, kad gerai yra gerai jaustis. Viskas vyko pamažu: bene metus laukiau, kol atsitiks kažkas blogo, nes buvau pratusi, kad visada kas nors nutinka, kad išlenda kokia netinkama savybė ar dar kas nors.
Vėliau mes pusantro mėnesio keliavome po Pietų Ameriką su kuprinėmis. Tada dar labai gerai vienas kito nepažinojome, todėl buvo iššūkis: pratestavome vienas kitą ir tie beveik du mėnesiai paliko tokį pat efektą, kaip kitiems žmonėms būna po metus trunkančios draugystės. Baimė atsibosti vienas kitam kažkur ištirpo, po tos kelionės ėmėme gyventi kartu. Ir taip gyvename jau treti metai.
– Tarpusavyje jūs bendraujate anglų kalba. Ar buvo iškilę kokių nors sunkumų būtent dėl to? Juk kartais sudėtingiau išreikšti savo jausmus ir mintis ne gimtąja kalba.
– Gal su kokiu nors kitu žmogumi taip ir būtų, bet tarp mūsų taip nebūna, nes labai jaučiame vienas kitą. Kartais net ir lietuviškai jam ką nors sakau, bet jis supranta iš veido mimikų ir gestų. Šiaip mano anglų kalba yra gan gera, o jo – gimtoji, nes yra pusiau anglas, pusiau kiprietis, todėl sunkumų neiškyla. Tiesą sakant, man bendrauti su užsieniečiais kartais netgi sekasi geriau (šypsosi).
– O kaip su kultūriniais skirtumais? Ar jų apskritai yra?
– Nepastebėjau jokių ryškesnių skirtumų. Netgi planuojant vestuves gerai sutariame – abiejų norai sutampa, nereikia ieškoti kompromisų, nes patinka tokie patys dalykai.
– Vestuvės kelsite Lietuvoje ar vis dėlto Kipre?
– Jos bus Kipre. Grįžau susitvarkyti dokumentų, apsitarti dėl suknelės. Atvažiuos daug mano draugų iš Lietuvos ir jo draugų iš Anglijos. Bus geras vakarėlis – nedarysime bažnytinės versijos, tiesiog smagiai leisime laiką.
Apskritai, norėjome, kad mus sutuoktų draugai, bet Kipre to daryti nepavyks, tai bus žmogus, kuris mus užregistruos, pakalbės jo mama. Norime jaukių, švelnių ir mielų vestuvių. Man vestuvės yra apie meilės atšventimą.
– Peteris Lietuvoje lankėsi vieną kartą. Kokia jam pasirodė mūsų šalis?
– Taip, jis lankėsi tada, kai filmavausi seriale „Gaujų karai“. Lietuva jį šokiravo gerąja prasme: buvo nustebintas mūsų šalies ramybe ir švara. Sakė, kad žmonės labai ramiai šneka, o įėjus į prekybos centrą net galima girdėti ekskavatoriaus garsą.
Gaila, kad daug ko nepavyko parodyti, nors norėjau parodyti Nidą ir jūrą. Tai dar bus progų.
– Kalbant apie aktorystę, kadangi tau tenka pavaidinti ir Kipre, įdomu, ar pastebėjai kokių nors skirtumų tarp Lietuvos ir Kipro kino aikštelių?
– Kiek man teko dirbti, tai buvo reklamos ir keletas filmų. Nors Kipras ir maža sala, mane maloniai nustebino darbas kino industrijoje. Tiek techninės galimybės, tiek laikas neužforsuotas. O laikas kine labai brangus. Buvo labai įdomi patirtis filmuotis trumpo metro filme, kurio dar nemačiau, jis į Kiprą grįš tik spalį.
Ilgai ieškojau galimybių filmuotis, nes nemoku graikų kalbos, o jie neturi jokių agentūrų, tik kelias prodiuserines kompanijas. Mano karjera prasidėjo nuo mažų reklamų, užsiregistravus modelių agentūroje. O nusifilmavus vienoje reklamoje, susipažinau su komanda, kuri vėliau mane atsiminė ir pakvietė, kai filmavo kitus dalykus, kadangi visur kino komanda yra ta pati, keičiasi vos vienas kitas žmogus.
Dabar užsienis pamilo Kipro lokacijas, tad daug kas atvažiuoja čia filmuoti. Pavyzdžiui, buvo net Nicolas Cage'as.
– O ką dar veiki Kipre be aktorystės? Mačiau, savo feisbuko paskyroje dalijiesi įvairiais viešbučių pasiūlymais, tad gal tavo veikla kaip nors siejasi ir su viešbučių verslu?
– Ten yra mano vyro tėvų viešbutukas, kuriame, beje, vyks ir mūsų vestuvės. Todėl kartais pasidaliju jų pasiūlymais, nes norisi palaikyti.
O šiaip gavau nuostabų darbą didžiulėje multimedijos kompanijoje „TheSoul Publishing“, kuriai priklauso tokie „YouTube“ gigantai kaip „5 minute crafts“, „The bright side“ ir taip toliau. Išėjo taip, kad jie ieškojo aktorių, mano draugė pamatė pasiūlymą ir atsiuntė man. Iš pradžių į tai žiūrėjau skeptiškai, nes tai buvo aktorės darbas biure – labai neįprastas derinys. Bijojau, kad jie suvaržys mano laisvę, kad neleis keliauti, bet, kai papasakojau jiems visą savo situaciją su Lietuva, sutiko ir priėmė.
Iš pradžių beveik metus dirbau kaip aktorė, bet mano tikslas buvo pereiti į prodiuserės pareigas. Kompanija plečiasi, turi ofisų įvairiose šalyse, taigi, galiausiai gavau pasiūlymą būti prodiusere. Dabar dirbti yra labai įdomu: turiu savo komandą, su kuria per mėnesį turime sukurti 12 vaizdo įrašų. Mano pareigos vadinasi „creative producer“, todėl dirbu prie kiekvieno kūrybinio etapo. Projektų idėjos, scenarijaus koregavimas, montažo tikrinimas, taip pat vaizdo įrašų paleidimas ir kanalo prižiūrėjimas.
Taip pat privalau stebėti, kokie trendai ir naujovės atsiranda pasaulyje, todėl daug laiko tenka praleisti žiūrint „TikTok“. Per pusantrų metų šioje industrijoje gavau labai daug naujų žinių ir labai patobulėjau. Man iki šiol keista, kad Kipre, mažytėje saloje, yra tokio dydžio įmonė.
– Skamba labai puikiai, džiugu, kad pavyko realizuoti save tokiame darbe! Kad tau jis patinka – net neabejoju, nes pasakojant matau, kaip spindi tavo akys. Vis dėlto smalsu, ar būna kas nors, ko būdama Kipre pasiilgsti iš Lietuvos?
– Be abejo, pasiilgstu filmuotis savo gimtąja kalba. Man apskritai labai patinka būti Lietuvoje, tai to pasiilgstu. Be to, pasiilgstu šeimos, draugų.
Beje, įdomus faktas – mano kompanijoje Kipre yra 11 lietuvių. Dar įdomiau tai, kad du iš jų yra šiauliečiai, kurie lankė tą patį dramos būrelį „Kompanija šauni“, kaip ir aš.
– Kaip suprantu, su būsimu vyru tolimesnį gyvenimą kursite Kipre...
– Mes esame iš to paties pasaulio, nes jis – operatorius ir video prodiuseris. Jis ir filmuoja, ir kuria grafiką. Smagu, kad esame iš tos pačios sferos, bet nedirbame vienoje kompanijoje. Dažnai pasidalijame savo idėjomis bei pastabomis.
