„Kisa, kam jums pinigai? Jūs neturite fantazijos!“ – auksinė Ostapo Benderio frazė galėtų būti pritaikyta nemažai daliai jaunavedžių, kurie, nenorėdami atsilikti nuo neaiškių standartų, negyvai užsiknisa tarp karoliukų, paukštukų ir raukinukų, neapsispręsdami, švęsti kaip Holivude ar kaip Ukmergėj įprasta, bet vis vien brangiai, prabangiai, kad gėda prieš gimines ir draugus nebūtų. Bet yra švenčiančių ir kitaip.
Naujausiame spalio mėnesio žurnale „Laima“ apie vestuvių madas pasakoja septintus metus vestuvių planuotoja dirbanti Viktorija Prokofjeva bei kulinarijos žinovas, virtuvės mitų griovėjas Alfas Ivanauskas, o savo asmenine patirtimi pasidalino garsios moterys.
 |
| Agnė Kuzmickaitė ir Saulius Prūsaitis |
Dizainerė Agnė Kuzmickaitė savo vestuves prisimena su šiluma: daug vargo (na, bent jau dėl suknelės...) neturėjo. Skoninga muzika irgi buvo garantuota – Agnės vyras, muzikantas Saulius Prūsaitis, pasirūpino didžėjumi. „Nesisamdėme ištaigingo limuzino, neleidome baltų balandžių, nebuvo ir pamergių su vienodomis suknelėmis – nesinorėjo pasiduoti standartams. Vakare kavinėje susirinko tik patys patys artimiausi žmonės – buvo jauku.“
 |
| Indrė Trakimaitė ir Laurynas Šeškus |
Viešųjų ryšių specialistė Indrė Trakimaitė savo vestuves vadina svajonių vestuvėmis: „Susikūrėme šventę, kokios patys troškome: rausva nuotakos suknelė, jauki ceremonija bažnyčioje, iš jos visi pėsčiomis patraukėme į restoraną Užupyje ir, pabuvę su svečiais (šie linksminosi iki ryto!) porą valandų, išskridome į savo svajonių miestą Romą. Vilkėjome vestuvių drabužius, tad lėktuve jautėmės labai pakiliai… O vakare jau gurkšnojome putojantį vyną prie Trevi fontano. Niekada nenorėjau visą amžinybę trunkančių vestuvių, kai nuvargę jaunieji knabsi nosimis, o įsilinksminę svečiai beveik pamiršta, ko susirinko.“
 |
| Edita Mildažytė ir Gintautas Vyšniauskas |
Žurnalistė Edita Mildažytė sako nuo bet kokių stereotipų bėgusi ir savo pirmose, ir antrose vestuvėse: „Pirmąjį kartą vilkėjau paprastą baltą kostiumėlį – jį paskui dar gerokai televizijoje padralinau. Ne todėl, kad būčiau buvusi itin praktiška: tais laikais didelės storos lietuviškos vestuvės mums, bandantiems prisiskirti prie sostinės inteligentų, atrodė kaimietiškumo požymis. Atvažiavome į Santuokų rūmus su liudininkais vienu „žiguliuku“, po jų buvome užsisakę vakarienę tuomečiame „Bočių“ restorane dvylikai žmonių. Na, o paskui, aišku, ėjo ir ėjo sveikinti draugai. Trečią dieną po vestuvių, pamenu, viriau kiaušinius, nes didelis bliūdas baltosios mišrainės jau buvo išgrandytas, visos mėsytės suvalgytos. Antrųjų vestuvių šventimo idėją pasufleravo pati pavardė: juk tekėjau už Vyšniausko, tad bažnyčia buvo išpuošta vyšnių žiedais ir uogomis, su šeima pietavome „Neringoje“; vakare visus svečius pakvietėme į spektaklį „Vyšnių sodas“, kur vaišinome bandelėmis su vyšnių uogiene ir šampanu, o išeinantiems įdėjome po stiklainėlį vyšnių džemo. Ilga balta suknele vis dėlto pasipuošiau, bet, kad nebūčiau vieniša, paprašiau visų draugių į bažnyčią susirinkti su nuotakų suknelėmis. Fotosesija buvo neįtikėtina! Šiaip jau man gaila, kad vestuvės, kaip ir laidotuvės, virto verslu. Žmonės moka beprotiškus pinigus vien todėl, kad patys nesugalvoja paprastesnio ir originalesnio būdo susiorganizuoti šventę.“
Dovilės Štuikienės straipsnį skaitykite naujausiame spalio mėnesio žurnale „Laima“ .
