Kaip tave vadinti aktoriumi ar režisieriumi? Kitaip tariant, kas esi?
Ilgai apie tai galvojau. Matyt, kad aktorius. Visgi esu diplomuotas šios profesijos atstovas, nes ją sąžiningai „užsidirbau” per visus keturis LMTA praleistus metus. Na, toks galėtų būti formalus atsakymas. O pavadinti save režisieriumi dar tikrai negaliu. Kiti galvoja, jog tam reikia režisūros diplomo, bet pavyzdžiai rodo,kad jį gauti niekada nevėlu. Svarbiausia juk yra kūryba, veikla ir idėjos.
Bet visgi, kodėl susidomėjai režisūra? Ar šis posūkis reiškia, kad išsižadėjai aktorystės?
Ne, tikrai ne. Juk kiekvienoje srityje, pavyzdžiui: statybose, versle, teatre - visur yra kažkokia hierarchija ir žmonės natūraliai pasiskirsto tam tikrais vaidmenimis. Taip pat buvo ir man. Jau studijų metais pajutau, jog man patinka kurti iš šalies. Kad ir dabar: matau puoduką, sausainius, cukrų, ir man kyla minčių, ką su jais trim galėčiau „sumiksuoti“. Tai įdomiau, nei tiesiog būti Vidu tarpe jų, aš noriu kurti strategiją. Žinoma, dabar yra tik pradžia.
Teatro judėjimas „No Theatre“, spektaklis „No Concert“ – šie pavadinimai deklaruoja, kad kažkam prieštaraujate. Kam būtent?
Taip susiklostė, kad viskas, ką darau scenoje ir prie jos, yra paakinta konflikto su aplinka. Gero konflikto ir prieštaravimo nusistovėjusioms normoms, kurios neva yra teisingos. O kodėl negali būti kitaip? Taip, visada lengva kažkam prieštarauti, bet jei tai vyksta natūraliai ir sulaukia atgarsio,vadinasi, gali. Taip „gimė“ ir „No Theatre“. Viskas prasidėjo gatvėje: iš pradžių mums tai buvo išbandymas. Mums rūpėjo, kas bus, kai teatras ateis į gatvę, juk Lietuvoje tai nėra įprasta. Ir viskas, ką darėm, labai pasiteisino, tai buvo įdomi patirtis, geras trenažas, „susicementavimas“ kaip grupei, sfera, kurios dar nebuvome bandę. Gatvėje tu esi visiškai kitoks vienetas nei teatro salėje, kur žiūrovas ateina pasiruošęs išvysti spektaklį. Mes norime „ištraukti“ žmogų iš kasdienybės, parodydami, jog teatras gali egzistuoti visur. Pasirinkdami tokį pavadinimą, nesiekėme kažką neigti, nes „No Theatre“ mums tada reiškė tiesiog „ne teatre“, o šiais metais „No Theatre“, kaip teatro judėjimas, pradeda pirmąjį oficialų sezoną.
Taigi, kokią specifinę idėją skelbia „No Theatre“?
Manau, jog viską, ką darai, reikia daryti „pilna koja“ ir „nechaltūrinti“. Visiems neįtiksi: kiekvienas turi savo teatrinį skonį. Tačiau mes stengiamės pasakyti, kad darome ne tokį teatrą, kur žmonės ateina pažiūrėti vieni į kitus, sėdėti ložėse ir stebėti aktorius, kurie „vaidina“. Siekiame parodyti, kad teatras yra gyvenimas. Mūsų gyvenimas. Aišku, seniai yra pasakyta, kad teatras yra gyvenimas, o gyvenimas – tai teatras, bet mes norime tai įrodyti ir pakviesti žiūrovą dalyvauti jame. Mes neturime tikslo šokiruoti kažkokiomis temomis ar idėjomis. Pagrindinis dalykas, ką norime griauti, tai, kaip jau minėjau, yra „chaltūra“ – šaltanosiškumas teatre. Norėtumėm, kad žiūrovas kruptelėtų nuo nuoširdumo. Tokia ir bus mūsų planuojamos premjeros „Telefonų knyga“ tema.
Jūsų trupę sudaro vien kurskiokai. Ar tai reiškia, kad tai sudėtis, kuri nesikeis, kad esate uždari kitiems kolegoms? Ar visgi žadate priimti ir kitus aktorius ar režisierius?
Neuždari. Mes dėl to ir vadiname save „teatro judėjimu“ , nes svarbu, kad kažkas judėtų, keistųsi. Nėra nieko blogiau kaip stovėti vietoje, turime liūdnų pavyzdžių. Antra, „judėjimas“ palieka platesnes saviraiškos erdves, nes planuojame neapleisti ir „gatvinės“ veiklos. Aišku, ji nėra mūsų siekiamybė, tikslas yra teatras. Man visgi patinka „teatro dėžutė“ ir savęs aš neįsivaizduoju be jos. O grįžtant prie klausimo, mes esame atviri ir laikas parodys, kokių ir su kuo darbų imsimės.
Teatro sezoną atidarote spektakliu „No Concert“. Ar jis galėtų būti laikomas jūsų teatro vizitine kortele?
Aš „No Concert“ vertinu ne kaip vizitinę kortelę, o kaip savotišką užuominą. Šis spektaklis supažindina žiūrovą su tam tikromis taisyklėmis, pagal kurias mes planuojame žaisti. Taip, tame spektaklyje yra principai, kuriais aš norėčiau remtis, taip, jame vyrauja stilistika, kuri man yra įdomi, taip, iš jo galima numanyti kryptį, kuria aš norėčiau eiti. Aš nesakau, kad tai yra pilnavertis spektaklis, tai daugiau nuoroda.
Rugsėjo 26-tą dieną žmones kviečiate ne tik į „No Concert“, bet ir į Teatro klubą. Kas tai?
Į klubą norime suburti žmones, kuriems rūpi teatras ir ne tik. Idėja tokia, kad ne tik teatro pasaulio žmonės, bet ir kiti meno atstovai (scenografai, dailininkai, muzikantai etc.) galėtų susitikti ne tik „Teatro dienos“ vakarėliuose vieną kartą per metus, bet ir neformaliuose susibūrimuose. Aš tai vadinčiau tam tikru pogrindžiu, kurio, mano manymu, labai reikia. Planuojame rinktis mūsų repeticijų salėje (Saltoniškių g. 7), todėl nebus įpareigojančios teatro aplinkos. o bus... Bendra tema, pianinas, žmonės, kurie kažkuo dalinasi ir žmonės, kurie nori tai išklausyti. Svarbiausias tikslas – komunikacija. Teatro klubo susirinkimus planuojame rengti kas mėnesį, siūlydami vis kitą temą. Dabar mus domina meno ir teatro manifestai, pavyzdžiui, pirmojo vakaro tema – siurrealizmas, kurį sieksime apčiuopti iš įvairių kampų, tiek literatūros, tiek kino pavyzdžių, tiek gyvos muzikos.
Taigi, ko tikiesi iš šio sezono?
Aš viliuosi, kad tai bus kabliukas, nuo kurio daug kas prasidės.
To ir linkiu. Ačiū už pokalbį.
