Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Viktorija Kuodytė: tai veda iš proto!

Viktorija Kuodytė kritikų vadinama viena intelektualiausių ir talentingiausių savo kartos aktorių. Pavydėtini vaidmenys, darbas su geriausiais režisieriais, svarūs apdovanojimai. Ir nematoma jos gyvenimo pusė – tyli šeimyninė laimė, laisvė rinktis ir nugalėtos baimės.
Viktorija Kuodytė
Viktorija Kuodytė / Gedmanto Kropio nuotr.

Naujausio Viktorijos vaidmens – Ledi Makbet to paties pavadinimo Algirdo Latėno spektaklyje – ėjau žiūrėti tryliktą dieną, penktadienį, žliaugiant liūčiai ir ūkaujant vėjui. Prietaringas žmogus, žinodamas mistiškai šiurpią Shakespeare’o pjesės „Makbetas“ pastatymų šlovę (kiek aktorių visame pasaulyje ją repetuodami susilaužo rankas, kojas bei šonkaulius, išsikulia dantis, patiria įvairaus plauko bėdų), neatsistebėtų lietuvių drąsa. Apie tai, kaip sako Viktorija, prieš spektaklį juokavo visa trupė. Ir prasitaria, kad lygiai tos pačios bėdos lydi ir spektaklius F.Dostojevskio kūrybos motyvais.

Viktorija, nesu labai prietaringa, bet jūsų vietoje turbūt prieš spektaklį persižegnočiau. Na, kažkaip šiurpas per kūną eina, kai jūs ten pagalbon kviečiatės blogio jėgas. Galima patikėti, kad ir realiame gyvenime audrą iššauktumėte!

Tokiam spektakliui ruoštis sudėtinga. Melstis? Mano personažas nė karto nesikreipė į Dievą. Makbetas – taip. Ledi Makbet – ne. Ji kalba su kitokiom galiom. Nuo pat ryto, kai žinai, jog vakare ją reikės vaidinti, projektuoji save į kitokį pasaulį. Nesakyčiau, kad tai blogio jėgos, – tiesiog kitoks, nepažintas pasaulis. Bandai jį prisijaukinti. Spektaklis sunkus, su juo susiduriu antrą kartą – kadaise Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ vaidinau Laumę.

Žmogus, kuris niekada nebuvo teatre, paklaustų: „O kas ta Kuodytė?“ Nes kitur jūsų nėra – labai retai duodate interviu, nesirodote viešajame gyvenime.

Nesijaučiu iš jo iškritusi. Gal tik nemoku būti matoma? Mane tai varžo. Jaučiuosi nejaukiai, kai mane giria. Kankinuosi, kai peikia. Nemanau, kad esu kuo nors išskirtinesnė nei tūkstančiai kitų žmonių. Neturiu pritrenkiamų idėjų, kuriomis reikėtų pasidalyti su kitais. Bet esu visuomeniška. Dėstau Muzikos ir teatro akademijoje jauniems žmonėms ir labai labai stengiuosi paliesti kuo daugiau temų, kurios juos skatintų mūsų visuomenei suteikti daugiau švaros ir pozityvumo. Kartais net negali nuspėti, kokių socialinių sluoksnių žmonės eina į teatrą. Po premjeros režisierius mus pasikvietė ir perskaitė žinutę, kurią gavo iš buvusio kalinio, atėjusio į spektaklį. Pradžia buvo tokia: „Algi, visada sakiau, kad tu geras aktorius, bet dabar matau, kad ir geras režisierius.“ Paskui buvo pareikšta kritinių pastabų apie spektaklio detales: pavyzdžiui, kad nereikėtų žmogžudžius vaidinančius aktorius išskirti randais, rodyti kraujo, nes ir taip aišku, kas įvyko. Labai įdomu. Ir svarbu tai, kad spektaklis tą vyrą, kaip jis rašė, tiesiog sukrėtė. Tokį žmogų, kuris tikriausiai, daugelio nuomone, išvis į teatrą neitų.

Plačiau naujausiame žurnale „Laima“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Tyrimas: lietuviams planuojant kalėdinio stalo meniu svarbiausia kokybė bei šviežumas
Reklama
Jasonas Stathamas perima „World of Tanks“ tankų vado vaidmenį „Holiday Ops 2025“ renginyje
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos