– Prieš keletą mėnesių Artūras užsiminė, kad vėl grįžta prie vadybininko pareigų ir rūpinsis Gabrielės karjera. Dukra seks mamos pėdomis?
Gabrielė: Galima ir taip sakyti. Nors kai anksčiau kas nors klausdavo, ar noriu dainuoti ir būti panaši į mamą, purtydavau galvą: „Tik – ne tai!“ Dainuoti visada norėjau, bet svarbiausia – ne kaip mama. Žinote, mama dainuoja kažkaip mamiškai (juokiasi).
Viktorija: Kartais Gabrielei siūlau padainuoti kai ką iš mano repertuaro, bet ji nesutinka: „Oi, ne!“ Maždaug – pati ir dainuok. Giliai širdyje gal kiek ir liūdna, bet puikiai suprantu, kad Gabrielė turi savo skonį, o ir laikai, muzika sparčiai keičiasi.
Kartais Gabrielei siūlau padainuoti kai ką iš mano repertuaro, bet ji nesutinka: „Oi, ne!“ Maždaug – pati ir dainuok.
Artūras: Pagal kai kuriuos parametrus dukra jau senokai pralenkė mamą: Viktorija daugelį metų darė įspūdingą solinę karjerą, tačiau Gabrielė jau yra dalyvavusi „Radiocentro“ apdovanojimuose, „Išsipildymo akcijose“, net „Siemens“ arenoje ne kartą dainavo...
Viktorija: Gali įsivaizduoti, o aš – nė karto (juokiasi)!
– Gabrielei siekti svajonės turėtų būti paprasčiau: šalia yra puiki patarėja, vadybininko toli ieškoti taip pat nereikia.
Viktorija: O tu jos paklausk, ar paprasčiau! Čia ta pati istorija kaip apie batsiuvį be batų... Nesvarbu, kad šalia – žmonės, kurie daugelį metų buvo ir yra arti scenos, – vaikas, vargšelis, priverstas pats kapanotis. Juk kiek turėjo koncertų, daugeliu Gabrielė pasirūpino pati – dabartinis jaunimas gali viską: nebijo parašyti, ko reikia ir kur reikia, pasisiūlyti, kam reikia.
Gabrielė: Kaip matote, gyvenu su vadybininku ir dainininke, o naudos nedaug – kažkodėl apie mane vis tiek niekas nežino (juokiasi)...
Artūras: Su savais dirbti sunku, jiems keliami visai kitokie reikalavimai. Bet kaip daryti nesinori, padaryti iškart labai gerai nelabai išeina. Galbūt dėl to kalti mano paties kompleksai: man visada buvo sunku kam nors siūlyti pirkti savą žmogų. O ir nesinori, kad visiems atrodytų, jog prakišinėju savus. Todėl procesas šiek tiek stringa, nors džiaugiuosi, kad jis apskritai prasidėjo. Puikiai suprantu, jog su kitu vadybininku Gabrielė daug greičiau suklestėtų nei su manimi.
– O tu, Viktorija, grįžti į sceną nesvajoji?
Viktorija: Scena – tai priklausomybė. Nežinau, ką reiškia vartoti narkotikus, bet, įsivaizduoju, poveikis – panašus: tau jos reikia ir reikia.
Keletą metų Artūras vis kartojo: „Pavargau nuo muzikos – atstok nuo manęs.“ Tuo metu jis galėjo dirbti nors ir vadybininku alaus darykloje, kad tik būtų galėjęs pabėgti nuo muzikos. Bet visai neseniai, prieš keletą mėnesių, vidury nakties pakėlęs galvą nuo kompiuterio staiga pareiškė: „Noriu grįžti į muziką.“ Tik štai suvokiu, kad jam norisi ko nors naujo, gaivinti mano karjerą visai neįdomu. Manyje vis dar gyvas noras dainuoti, tačiau puikiai suprantu, kad pertrauka buvo ilga, per tą laiką daug kas pasikeitė. Vis dėlto žmonės dar skambina, rašo, klausia, ar aš dainuoju.
Bet iš Artūro jau nieko nelaukiu. Dar prieš keletą metų jis pasistengė įkalti man į galvą, kad esu niekam neįdomi. Turbūt nebeturėjo kur dėtis, tad dėjo iš esmės. Ilgai prisiminsiu...
Artūras: Akivaizdu, jog rizikavau gyvybe (juokiasi)! Bet ar aš tikrai taip sakiau? Daug ko nepamenu, o kai žmogus nuolat kartoja, kad taip sakiau, imu tikėti. Kita vertus, Viktorija jau dvidešimt metų dainuoja – kiek galima? Dvidešimt metų... Na, gerai, pavadinkime tai menopauze (kvatoja).
Viktorija: Bet aš nepalikau scenos, vis dar koncertuoju privačiuose vakarėliuose! Sakykime, šiuo metu atostogauju... Piešiu su scena susijusius norus, svajones, nors ir privalau pripažinti, jog po truputį senstu: turiu savo poreikių, norų, viziją, darausi labai reikli...
Artūras: ...taip taip, kabinėjasi prie kiekvienos smulkmenos.
– Žiūriu, kalbėdami vienas apie kitą žodžių į vatą nevyniojate...
Viktorija: Esame lyg Adamsų šeimynėlė: šaipomės vieni iš kitų, talžome liežuviais. Ir taip yra visada, ne tik, kai kalbame apie muziką.
Man visada buvo sunku kam nors siūlyti pirkti savą žmogų. O ir nesinori, kad visiems atrodytų, jog prakišinėju savus, – sako Artūras.
Artūras: Kartais taip norisi viską, ką kalbame, įrašyti ir paskui paleisti į eterį – žmonės turėtų iš ko pasijuokti ir ką pakomentuoti...
Viktorija: Kažkada, labai seniai, Artūrui siūliau įrengti namuose kameras ir parodyti žmonėms tikrą realybės šou – įsivaizduoju, būtume neprastai iš to pasipelnę.
Artūras: Būtume lietuviški Osbourne’ai. Kartais gimsta tokių minčių, kad darosi gaila, jog laikui bėgant visa tai užsimirš. Štai anądien su Viktorija namuose keptuvėmis žaidėme tenisą – argi ne smagu?!
Viktorija: Vaikėjame, senstame...
– Sunku sau pripažinti, kad viskas aplinkui keičiasi, išties po truputį senstame?
Viktorija: Viduje sunku suvokti, kad Gabrielė – jau didelė ir kad pagal nusistovėjusius kanonus turėčiau būti subrendusi, rimta mama. Bet man taip neišeina, nors stengiuosi. O ir Artūras niekaip nepasensta. Kitą kartą netgi pykstu už tai, kad į kai kuriuos dalykus žiūri atsainiai, kartais elgiasi labai nerimtai – jis gi vis tiek jau diedelis. Oi, atsiprašau – jaunas tėtis (šypsosi).
– Pastaruosius keletą metų šeimininkaujate Kauno klube „Embassy“. Avantiūra nerti į naujus vandenis pasiteisino?
Viktorija: Aš, tiesą sakant, jau pavargau. Ir labiausiai pavargau nuo nesikeičiančio maršruto Vilnius–Kaunas, nuo gyvenimo „ant lagaminų“. Iš tikrųjų nė vienas tiksliai net nežinome, kur tikrieji mūsų namai – Vilniuje ar Kaune.
Artūras: O man atrodo, kad tai, kaip gyvename, mūsų kasdienybei suteikia daugiau energijos, spalvų, geros nuotaikos. Gyvendamas viename mieste – kad ir koks jis būtų didelis ar gražus, esi priverstas įsisukti į to miesto rutiną. O mums net banaliausias apsipirkimas parduotuvėje niekada nebūna vienodas – tai darome vis kitame mieste, kitoje krautuvėje, ir visai neatsibosta. Žodžiu, pasiklydę miestuose...
Viktorija: Po ilgo darbo savaitgalio namo grįžtame kaip į kurortą – bent mane apima toks jausmas. Pas mano tėvus Kaune nėra blogai, ten – taip pat mūsų namai, bet juose galioja kitos, ne mūsų, taisyklės. Kadangi galvojame Kaune atidaryti antrą klubą, kartais Artūrui užsimenu, ar nevertėtų čia kraustytis visam laikui. Nuolatiniai važinėjimai išbalansuoja. Ar gali patikėti, jog su visais daiktais į septynvietį miniveną mes nebetelpame! Vasarą į Palangą mus ir mūsų daiktus Artūras suveža per tris kartus (juokiasi). Kita vertus, nepaaiškinamas dalykas, kodėl mes iki šiol taip gyvename. Lygiai taip pat, kaip nepaaiškinama ir tai, kodėl gyvename kaip batsiuviai be batų.
– Kaip ir tai, kodėl iki šiol nenužingsniavote prie altoriaus!
Artūras: Laukėme šito klausimo...
– Ir turite į jį atsakymą?!
Artūras: Žinoma, turime! Mano ponia yra labai išranki, jai bet kas netinka.
 |
| Artūras Butkevičius ir Viktorija Mauručaitė |
Viktorija: Artūras kas antrą dieną mane erzina: „Eime susirašyti, eime susirašyti...“ O aš šitaip nenoriu! Didelių vestuvių man nereikia, bet noriu gražios šventės: gražaus oro, gražios suknelės, batelių, šukuosenos, geros nuotaikos, draugų, skanaus maisto, gardžių gėrimų. Man nereikia pilies – tik šventės.
Artūras: O aš noriu ją nusitempti, pasirašyti, išeiti, ir viskas. Koks gi skirtumas, kur ir kaip pasirašyti!
Gabrielė: Užtat aš noriu, kad vestuvės būtų didelės ir apie jas išgirstų visi. Žinau net, kas galėtų žiedlapius barstyti, – juk turime Angelą.
– Artūrai, užsispyręs tylėsi, kai moterys šitaip reikalauja šventės?
Artūras: Ką man daryti, jei noriu visko kuo paprasčiau?
Viktorija: Bet tu juk supranti, kad paprasčiau nebus (kvatoja)! Beje, prieš pusantrų metų, kai dar laukiausi Angelos, draugai mūsų vos „nesutuokė“. Gimtadienio proga liepė pasiimti pasus ir daiktus vienai nakčiai. Spėliojome, kur mus išsiųs, tačiau apie zaksą nieku gyvu nepagalvojome.
Artūras: Bet įvyko didelė nelaimė: jaunikiui tas rytmetis išaušo labai sunkus. Toks sunkus, kad atvažiavęs prie santuokų rūmų net negalėjo pajudėti (juokiasi). Iš tikrųjų man buvo taip bloga, kad nebesugebėjau net iš automobilio išlipti. O gaila: būtume susituokę ir apie jokias šventes nebereikėtų galvoti, kalbėti.
Viktorija: Pirmoji naktis buvo, o vedybų – ne (kvatoja)...
Artūras: Bet juk statusas „ilgametis sužadėtinis“ irgi nėra blogai!
Viktorija: O aš jam vis primenu, kad per tuos sužadėtuvių metus jau penkiskart turėjo man iš naujo pasipiršti. Nors „sužadėtinė“ man irgi gražiau skamba nei „žmona“...
Artūras: Paradoksas – abu norime susituokti, muzikantus turime, aparatūrą – taip pat, pamergės ir gėlių barstytojos irgi jau yra, o vestuvių, kaip nėra, taip nėra.
Kai gimė Gabrielė, buvau per jauna: patirties nėra, ambicijų daugiau nei proto. Kita vertus, niekas nesikeičia: viena lepūnėlė užaugo, kita – neką mažesnė – auga.
– Gabrielė pasišaipė, kad jūsų namuose visada būna taip, kaip nori mama...
Viktorija: Ne visada, bet dažnai. Pastaruoju metu dėl daug ko nuleidžiu rankas, pavargau ginčytis, kovoti – kiek galima? Galiausiai Artūras vis tiek tyliai padaro taip, kaip jam reikia. Ypač – pastaruoju metu. Vakar jau sakiau, kad per daug sau leidžia ir kad vieną dieną susiimsiu – bus jam. Grįšiu aš į savas vėžes...
Su Artūru esame labai skirtingi. Aš turiu išsisakyti, gal net išsirėkti, negaliu tylėti ir viduje laikyti to, kas kelia nerimą, o štai Artūras priešingai – tyli. Kai reikia spręsti vieną ar kitą klausimą, turiu jį kamantinėti, klausti, kas, kaip ir kodėl. Tačiau kad ir kaip sunkiai sektųsi, visada stengiamės rasti aukso vidurį. Žinai, vieni mūsų draugai prieš daug metų sakė, kad mudu su Artūru ilgai kartu neišbūsime, taip bendraudami greitai išsiskirsime. Tačiau kad ir kaip gaila ar linksma būtų, mes jau trylika metų kartu, o štai ta pora išsiskyrė.
– Viktorija, Gabrielę pagimdei būdama labai jauna, jai dabar – aštuoniolika, mažajai Angelai – vos metukai. Šias dvi patirtis įmanoma palyginti.
Viktorija: Na, jos panašios, bet ir labai skirtingos. Dabar esu subrendusi moteris, žinanti, ko noriu iš gyvenimo, suvokianti, kaip daryti kai kuriuos dalykus. Kai gimė Gabrielė, buvau per jauna: patirties nėra, ambicijų daugiau nei proto. Kita vertus, niekas nesikeičia: viena lepūnėlė užaugo, kita – neką mažesnė – auga.
– Artūrai, tėvystė tau taip pat kitokia, juk tavo dukrai Indrei iš pirmosios santuokos – jau šešiolika.
Artūras: Laikas greitai bėga, išmoksti daug ką vertinti kitaip. Visai kaip su senais animaciniais filmukais: vienaip juos žiūrėjome vaikystėje, kitaip suprantame dabar, tada matėme vienokius niuansus, dabar įžvelgiame visai kitą prasmę. Metams bėgant sukrauname patirties bagažą, išsiugdome kantrybę, net į vaiko zyzimą žiūrime kitaip – tai netrukdo, neerzina. O koks malonumas ir džiaugsmas išlyginti mažytį vaiko drabužėlį!
Viktorija: Artūrui tinka būti tėčiu. Jiedu su Angela drąsiai lieka dviese ir puikiai susitvarko. Tiek to, pasakysiu komplimentą: Artūras iš tų, kuriems žodis „sauskelnės“ nekelia siaubo...
Artūras: Taip taip: tėtis, kuris su malonumu plauna dukros kakiukus (kvatoja). Bet rimtai: viską, kas susiję su dukra, darau išsišiepęs – kitaip neišeina. Tėvystė veža, kai suvoki, koks nuostabus kūrinys yra vaikai.
– Artūrai, tave supa vienos moterys. Su jomis turbūt ne visada lengva?
Viktorija: Jis net darbe stengiasi, kad suptų vien moterys (šypsosi).
Artūras: Mūsų šuo, ir tas – kalė (kvatoja)... Net auginant du degučius po kurio laiko išaiškėjo, kad visai jie – ne berniukai. Visą gyvenimą buvau ir esu pagerbtas tarp moterų. Ar sunku su jomis? Žinoma, nelengva, bet žinau viena: man su jomis faina.
Viktorija: Artūras turi geležinę kantrybę, jį tai gelbsti. O ir ką tu, Artūrai, be mūsų darytum? Didžiosios gyvenimo džiaugsmo dalies netektum!
 |
| Artūras Butkevičius ir Viktorija Mauručaitė |
– Artūrai, kai tapai Viktorijos šeimos dalimi, Gabrielei tebuvo penkeri. Jus sieja tėčio ir dukros santykiai ar esate tiesiog geri draugai?
Gabrielė: Artūras labai norėtų išgirsti, jog jis man – kaip tėtis, bet dabar iš principo taip nesakysiu (juokiasi).
Viktorija: Iš tikrųjų jie – draugeliai. Būna, dviese pasikalba, susitaria, ir aš net nenutuokiu apie ką. O kai dviese ko nors neišsprendžia, Gabrielė ateina pas mane ir skundžiasi, kad Artūras to ar ano nepadarė.
Artūras: Žinok, kur kas smagiau draugauti su Gabrielės draugėmis nei Viktorijos (juokiasi).
Viktorija: Rupūže tu, mano draugės įsižeis! Na, palauk, užkursime mes tau pirtelę...
Kaip matai – nieko rimto. Kartais mane tai gąsdina. Norėčiau būti ideali moteris: anksti keltis, ruošti šeimai pusryčius, daryti mankštą, visus aplakstyti, apšokinėti. Vis dėlto veikla, įvairios mus supančios aplinkybės stipresnės už šį mano norą.
Artūras: Tarė moteris, kuri dešimt metų nėra ruošusi pusryčių (juokiasi).
Viktorija: Bet aš tikrai noriu, nors net Angela, rodos, tam priešinasi – parpia sau iki vidurdienio ir nemato prasmės keltis anksčiau.
