Žinia apie tavo nėštumą daugeliui turbūt buvo netikėta: juk pastaruosius beveik ketverius metus – tiek praėjo nuo jūsų sužadėtuvių – žmonės greičiau laukė didelės vestuvių puotos, o tik po jos – vaikelio...
Kaip Dievas duoda, taip ir yra... Jei atvirai: vestuvėms nelabai randame laiko, nes pastaraisiais metais daugiau dėmesio skyrėme darbui – taip susidėliojo mūsų šeimos prioritetai. O vaikai? Nori nenori, supranti, kad laikas bėga, gyvenimas nestovi vietoje, tad prioritetus tenka šiek tiek perdėlioti.
Mūsų vaikelis – planuotas, tikrai nėra netyčiukas, bet tai, kad jis atsirado būtent dabar, nuo mūsų nelabai priklausė (juokiasi). Buvo laikas, kai aš labai norėjau vaiko, bet Artūras – ne, vėliau plokštelė apsivertė: Artūras užsinorėjo, o aš dar kartą tapti mama jau nenorėjau. Pastaruoju metu vaikelio norėjome abu. Viskam, matyt, turi ateiti savas laikas.
Ramus gyvenimas netrukus versis aukštyn kojomis?
Kažkuriam laikui galbūt jis ir pasikeis, tačiau bent kol kas darbų neatidėlioju, koncertų, kurių pastaruoju metu kaip tyčia padaugėjo, neatsisakau. Jaučiuosi gerai, tad dirbu, kaip dirbusi. Gimus vaikeliui mėnuo ar du tikrai bus kitokie, tačiau ilgiau, manau, tikrai nesėdėsiu užsidariusi, užsibarikadavusi – gyvenimas tęsis toliau, tiesiog mūsų jau bus ne vienas, ne du ir jau ne trys...
Tad gyvenimo ritmas laukiantis nė kiek nesulėtėjo?
Šią vasarą daugiau pabuvome Palangoje. Jau gal dešimt metų kas vasarą ten dirbame, ne išimtis – ir šiemet: su dukra Gabriele ir latvių dainininku Lauriu Reiniku rengėme bendrus koncertus. Tarp jų niekur su Artūru nevažiavome, neskubėjome, nusprendėme šiek tiek laiko skirti sau. Tiesą sakant, papiktnaudžiavome: artėjant naujam „Embassy“ sezonui darbų – iki kaklo, ir užsiimti tikrai turėjome kuo, o vis tiek sugalvojome atsipūsti. Ilgai miegojome, skaniai valgėme, vaikščiojome į renginius, „patikrinome“ naujas vietas, pažiūrėjome, kas naujo vyksta pajūryje. Tiesa, ramu nebuvo, nes sąžinė nuolat graužė, vis kartojo, kad per daug sau leidžiame. Užtat dabar, kad viską laiku suspėtume, per galvą verčiamės...
Esate patys sau viršininkai – kita tavo vietoje tiesiog ilsėtųsi ir mėgautųsi laukimu...
Ne mano natūrai ilsėtis. Kitokios, nei esu – bėgančios, lekiančios, – savęs nelabai įsivaizduoju. Stengiuosi kuo daugiau judėti – tada ir gyvenimas nestovi vietoje.
Kai laukiausi Gabrielės, buvo tas pats: beveik iki paskutinės dienos koncertavau, o į sceną grįžau, kai dukrai buvo vos trys savaitės. Labai padėjo tėvai, močiutė, dabar galės jau pati Gabrielė vaiku užsiimti.
Sužinojusi naujieną ji per vieną naktį viską surikiavo, suplanavo – kaip kas atrodys, ką reikės pirkti, kur ką statyti. Dar ir Artūrui, kad neatsipalaiduotų, nurodymų davė (šypsosi). Gabrielė visada svajojo apie broliuką arba sesutę, tad dabar juokdamasi sakau, kad svajotų atsargiai, nes svajonės pildosi...
Pažiūrėjus į Gabrielę tave jau būtų galima įsivaizduoti ne tik mamos, bet ir močiutės vaidmenį atliekančią!
O gal dar nereikia?! Gabrielė dar ne apie vaikus mąsto: ji nori keliauti, daug ko siekti ir pasiekti – turi daugybę planų. Ne tas jai galvoje. Be to, sakė, nesielgs kaip aš (šypsosi)...
Antrą vaiką auginti turėtų būti nepalyginti lengviau: ne tik todėl, kad jis antras, bet dar ir dėl to, jog Gabrielė gimė prieš beveik septyniolika metų – tada daug kas buvo kitaip, o ir pačios supratimas apie gyvenimą buvo turbūt visiškai kitoks.
Nežinau, kaip bus, bet širdyje jaučiu: bus lengva. Viskas priklauso nuo tėvų požiūrio ir psichologijos. Nėštumas man – ne liga, vaiko gimimas – ne savęs atsisakyti verčiantis įvykis. Gimus vaikui gyvenimas tiesiog pradeda tekėti nauja, greičiausiai – įdomesne vaga. Tai – joks sukrėtimas, po kurio reikėtų viską mesti, pradėti gyventi vien vaiku, visus aplinkui ir save pačią pamiršti. Turiu daug draugų, auginančių mažus vaikus, matau, kaip, kas ir kuo gyvena, ir manau, kad būtų teisinga gyventi ne tik dėl vaikų, bet ir dėl savęs. Kol kas aš manau šitaip, o kaip bus – pamatysime.
Buitis, kuri buvo gimus Gabrielei, tikrai gerokai skirsis nuo tos, kuri manęs laukia. Juk tada, būdavo, net ir pampersų ne taip lengvai nupirksi, su palutėmis ne aš viena žaidžiau (juokiasi).
Gabrielės susilaukei būdama visai jaunutė. Buvo baisu?
Visiškai ne, nes mane palaikė ir labai padėjo tėvai.
Niekada su Artūru nevaidinote, kad jūsų santykiai idealūs, niekada neslėpėte, kad bendrame jūsų gyvenime – daug bangavimo. Kaip manai, vaikelis įneš dar daugiau sumaišties ar vis dėlto padės, kiek tai įmanoma, dar apgludinti aštresnius kampus?
Manau, viskas – tik į gera (kvatojasi). Neslėpsiu: mūsų su Artūru jausmai vienas kitam dabar yra šiek tiek kitokie, skiriame vienas kitam daugiau dėmesio, bet kiek tai truks, niekas nežino. Nėra taip, kad sugyvename idealiai, tačiau namuose nesikapojame, nesimušame. Mūsų nuomonės daugeliu klausimų – skirtingos, bet tai mums netrukdo jau dešimt metų būti kartu, kurti šeimą.
Nepamenu nė vieno mūsų pokalbio, kuris nebūtų baigęsis įprastu klausimu: tai kada vestuvės?!
Kas yra vestuvės? Tai – balius. Tad balius tikrai kada nors bus, bet dabar išgyvenu gražų laiką ir tikrai neketinu savęs apkrauti papildomais reikalais, nenoriu imtis drastiškų sprendimų, kurie, šiaip ar taip, iki šiol buvo nuolat atidėliojami, vilkinami. Manau, gims vaikelis, praeis dar kažkiek laiko, ir šventė tikrai bus.
