Gimimo data, vieta: 1981 06 17, Klaipėda. 28 m.
Šeima, kurioje gimė: mama – namų šeimininkė, tėtis – verslininkas; sesuo – moksleivė, lanko pramoginius šokius.
Šeiminė padėtis: netekėjusi.
Pasiekimai: buvo pramoginės televizijos laidos „Padainuokim!“ vedėja; buvusi merginų grupės „Mango“ narė; šiuo metu Viktorija sėkmingai dainuoja kaip solo atlikėja; ji su dviem kolegėmis atidarė kelionių bendrovę „Mango turas“, tačiau dabar iš šios veiklos pasitraukė.
Viktorija, iš pradžių pakalbėkime apie tai, kam pastaraisiais mėnesiais skyrei daugiausia laiko, t. y. pasiruošimui „Cactus Pro“ dešimties metų jubiliejui, kuriame pasirodė jau iširusios grupės. Kokių emocijų patyrei?
 |
| Gedmanto Kropio nuotrauka/Viktorija Perminaitė su šokėjais |
Pirmiausia norėčiau akcentuoti, kad grupės tik laikinai atgimė, o ne vėl susibūrė. Man tai buvo labai gražus renginys, per kurį patyriau daug puikių emocijų.
Šiame renginyje vėl uždainavai su buvusiomis „Mango“ grupės kolegėmis. Labai suspaudė širdį?
Ne. Keisčiausia, kad daugiau patyriau organizacinių rūpesčių nei malonaus jaudulio. Be to, visus tuos dvejus metus, kai „Mango“ grupė iširo, mes su merginomis bendravome. Daug ką atiduočiau, jei laiką būtų galima atsukti atgal. Norėčiau, kad nebūtume per tą laikotarpį bendravusios ir po kelerių metų vėl susitikusios scenoje. Manau, tuomet emocijų tikrai nestigtų.
Buvo pasklidusi informacija, kad „mangės“ tarpusavyje smarkiai konfliktavo. Tai tiesa? O gal viskas pagražinta?
Viskas buvo perdėta. Mes nesusipykome ir nekonfliktavome. Tiesiog buvo laikotarpis, kai kelias savaites nebendravome. Tačiau to labai reikėjo.
Kodėl nutrūko Tavo bendradarbiavimas su buvusia „mange“ Rima Petrauskyte kelionių bendrovėje „Mango turas“?
Nenorėčiau to plačiai komentuoti. Tiesiog pakito darbo specifika. Ji netiko man ir kitai „Mango“ narei Linai Šerpytei. Mes nusprendėme pasitraukti. Tačiau Rima ir toliau dirba. Linkiu jai tik kuo didžiausios sėkmės.
Pakalbėkime apie kitus dalykus. Ilgą laiką nervinaisi dėl svorio, laikeisi įvairių dietų. Kaip yra dabar?
Viskas pasikeitė. Nebesisieloju dėl svorio. Yra, kaip yra. Nesakau, kad dabar viską ryju. Iki šiol labai galvoju, ką valgau, ištyrinėju maistą, kurį dedu į burną. Pasikeitė tik tiek, kad nebesureikšminu savo kilogramų. Jei nekrito man svoris, tai nekrito. Spėju, problema slypi kitur. Tiesą pasakius, dabar nebesikankinu ir jokių dietų nebesilaikau. Šypsausi gyvenimui, ir tiek.
Kita vertus, juk nemažai vyrų mėgsta tokias moteris, kokias tapė garsusis Rubensas. Daugeliui tokios dailiosios lyties atstovės atrodo tik patraukliau ir seksualiau...
Tą patį norėjau sakyti. Dabar sulaukiu tiek komplimentų, kiek neišgirdau per visą gyvenimą. Juos man žarsto pažįstami bičiuliai, vyrai... Daugelis sako: „Tu tapai tokia moteriška.“ Taigi nebesikremtu dėl svorio, nusispjoviau į tai. Malonūs komplimentai padarė savo. Įdomiausia, kad kuo mažiau jaudinuosi dėl antsvorio, tuo greičiau svoris stabilizuojasi ir krinta. Matyt, čia psichologinis momentas.
Beje, anksčiau buvau veganė: aš nevalgiau nei mėsos, nei žuvies, net kiaušinių ir pieno produktų nevartojau. Tačiau per tuos tris mėnesius pasiekiau svorio augimo apogėjų. Gyvenime dar nebuvau tokia stora!.. Turbūt mane buvo apsėdusi kažkokia manija dėl svorio. Norėjau, kad jis kristų, bet kilogramai niekaip netirpo. Tai mane erzino.
Panirai dėl to depresiją?
Ne, nepasakyčiau. Nemalonių išgyvenimų buvo, tačiau depresijos – ne.
Gal dabar vėl pradėjai valgyti mėsą?
Oi, ne! Ir toliau atsisakau mėsos. Žuvį irgi gana retai valgau.
Jei neklystu, Tavo gyvenime buvo etapas, kai beveik nieko nevalgei ir laikeisi detoksikacinės dietos, ar ne?
Taip. Per 17 dienų atsikračiau kokių keturių kilogramų. Po šios dietos iš tiesų labai gerai jaučiausi. Tačiau nenoriu į tai gilintis. Galiu pasakyti, kad pastaruoju metu išmokau save mylėti tokią, kokia esu.
Minėjai, kad dabar labai dažnai sulauki komplimentų bei dėmesio iš vyrų auditorijos. Gal pagaliau atsirado ir tas vienintelis?
Ne, aš neturiu vaikino.
Tu jo neieškai ar vis dar lauki?
Kaip man nusibodo tokie klausimai...
Viktorija, natūralu, kad daugelis laukia ir tikisi, jog užmegsi naujus, sėkmingus santykius...
Kodėl taip yra? Juk tai mano gyvenimas! Tikrai tikiu, kad kažkur yra tas žmogus. O jis pasirodys tada, kai ateis tam skirtas laikas. Kol kas aš nuoširdžiai tuo tikiu, ir mano tikėjimas prilygsta laukimui.
Nebijai, kad tapsi senmerge?
Apie tai negalvoju. Tikiu, kad gyvenime kiekvienam lemta surasti savo antrąją pusę, o jeigu taip nenutinka, galbūt tai yra to žmogaus viso gyvenimo išdava? Mes esame sutverti meilei, sutverti duoti. Tikrai negalvoju, kad liksiu viena (šypteli).
Neseniai dalyvavai laidoje „Ekstrasensų mūšis“, kurioje žiniuoniai iš Tavo delnų spėjo ateitį. Ką reikšmingo išgirdai?
Daugelis iš jų kalbėjo gana abstrakčiai... Vis dėlto išgirdau, jog Katės metais (2011–aisiais) aš sutiksiu tą vienintelį ir susilauksiu vaikelio (juokiasi).
Vadinasi, laukti liko neilgai...
Tikrai taip. Žinoma, nemanau, kad verta gyventi tik tikėjimu ekstrasensais. Tiesa, jei atsirastų tas vienintelis, o vėliau ir vaikelis, tikrai apsidžiaugčiau (šypteli).
„Mes esame sutverti meilei, sutverti duoti. Tikrai negalvoju, kad liksiu viena.“
