– Kurį laiką nebuvai matoma viešumoje, bet šiemet po kelerių metų pertraukos sugrįžai į „Eurovizijos“ atranką. Tik dabar jau ne kaip Vilija, o kaip Sunday Afternoon. Kodėl?
– Atėjau su kitu vardu, tad nevadinčiau to sugrįžimu. Tai – naujas etapas. Žmonės labai dažnai klausia, kodėl pakeičiau savo sceninį vardą, kodėl atrankoje neprisistačiau tiesiog Vilija Matačiūnaite – stebisi, kam taip mandrai reikėjo. Bet priežastis paprasta – nuo 2018-ųjų studijuoju LMTA Klaipėdos fakultete pas profesorių Valentiną Masalskį ir nusprendžiau Vilijos Matačiūnaitės vardą palikti teatrui, o elektroninei ir kitai su teatru nesusijusiai muzikai naudoti sugalvotą.
– Kaip gimė Sunday Afternoon?
– Pati idėja, kad reikėtų imtis elektroninės muzikos, gana sena, užuominų buvo dar 2012 metais. Tačiau tada nemačiau galimybių projekto realizuoti, kitaip klostėsi gyvenimo aplinkybės.
Buvo metas, kai negyvenau Lietuvoje. Buvo laikas, kai išvis pasitraukiau iš muzikos pasaulio. Savęs ten net nemačiau, neturėjau tam poreikio, nežinojau, ką galėčiau duoti. Matyt, buvo reikalinga pauzė.
O dabar jau jaučiuosi prikaupusi pakankamai medžiagos ir pasiryžusi pradėti šį projektą. Be to, aktorystės studijose labai skatinamas muzikavimas, muzikos kūrimas, o ir Lietuvos Kultūros Taryba padėjo realizuoti kūrybos įkūnijimą – tai, lemtingos aplinkybės, paraginusios grįžti prie muzikos. Kita vertus, feisbuke buvo ištrintas mano, kaip Vilijos, puslapis su keliasdešimt tūkstančių sekėjų, jo nepavyko atgaminti. Tad visiškai nauja pradžia visur.
Supratau, kad jei jau taip klojasi, jei likimas siunčia tokius ženklus, tai turiu rizikuoti ir daryti. O ženklais aš pasikliaunu, atsiduodu Visatos vedama.
– Kodėl naujo etapo pradžiai pasirinkai būtent „Euroviziją“? Ar manai, kad šiuo metu tai – geriausias būdas supažindinti klausytojus su nauju vardu?
– Be abejo. Dėl to labai prašiau organizatorių, kad mane pristatytų ne kaip Viliją, o kaip Sunday Afternoon. Vilija Matačiūnaitė yra bendraautorė, kompozitorė, bet atlikėja šiuo atveju yra Sunday Afternoon ir noriu, kad žmonės su ja susipažintų. O „Eurovizija“ – viena iš puikių vietų tai padaryti.
– Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad šįkart į „Euroviziją“ ir ėjai labiau pasirodyti, ne laimėti. Bet ar skaudu, kad jau pirmame etape iškritai?
– Šiek tiek nusiminiau, kad iškritau labai greitai, nes su kolega tikrai norėjome ir tikėjomės patekti bent į pusfinalį. Taip, ėjome pasirodyti, o ne laimėti, bet pasirodyti norėjome daugiau.
– Šiek tiek nusiminiau, kad iškritome taip greitai, nes su kolega, choreografu ir šokėju Povilu Basčiu tikrai norėjome ir tikėjomės patekti bent į pusfinalį. Taip, ėjome pasirodyti, o ne laimėti, bet pasirodyti norėjome daugiau. Ir su dizainere Greta Subatavičiūte dėliojomės naujo kostiumo idėjas, tad tikrai puoselėjome viltelę.
Manau, kad viena iš priežasčių, galėjusių sudaryti kliūtį praeiti toliau, yra tai, kad feisbuke nebeturėjau paskyros, tad negalėjau sekėjams paskleisti informacijos apie savo dalyvavimą. Bet išėjo, kaip išėjo.
– Dalyvaudama šiųmetėje atrankoje minėjai, kad kritikos nebebijai. Kas padėjo užsiauginti storą odą? Gal dalyvavimas didžiojoje „Eurovizijoje“, kurio metu netrūko ir neigiamų komentarų?
– Muzikinės karjeros pradžioje kritika buvo labai skausminga. Prisiklausėme daug šlykščių dalykų. Taip, nemaloni buvo ir 2014-ųjų „Eurovizija“, nes net žmonės, kurie, atrodo, turėtų palaikyti, buvo komandos nariai ir gaudavo algą, užnugary apie mane negražiai atsiliepdavo. Nesuprasdavau to – juk jei jau esu išrinkta, tai važiuoji ir palaikai, arba tada išvis nevažiuok.
Visi šie išgyvenimai, vidiniai perversmai ir užaugino storą odą, užgrūdino. Padėjo ir meditacijos, savišvieta, pasitikėjimas savimi. Todėl dabar man labai mažai rūpi, kai žmonės mane dergia. Nes kai kritika racionali ir protinga, tu į ją atsižvelgi, gali kažką pakeisti, patobulinti, padaryti geriau. O štai dergimas manęs visiškai nebejaudina.
– „Eurovizijos“ atrankoje antrus metus iš eilės nugalėjo „The Roop“. Su jos lyderiu Vaidotu Valiukevičiumi prieš dešimtmetį vaidinai seriale „Mano mylimas prieše“. Koks dabar jūsų santykis? Ar palaikei jį?
– Taip! Būtų smagu, jei jis tai paskaitytų – šiais metais man jo daina net šaunesnė nei pernykštė. Nors ir pernai palaikiau, džiaugiausi, kai laimėjo, ir nuliūdau, kai neišvažiavo. Juk jis seriale buvo mano personažės vyras, tai kaip gali nepalaikyti – vis tiek savas žmogus (juokiasi).
Nėra taip, kad dažnai bendrautume, bet mūsų santykis vis tiek šiltas. Darbą seriale prisimenu kaip gražų etapą – tai, ko gero, tai buvo mūsų abiejų pirmi vaidybiniai kartai. O dabar man labai patinka jo daina, džiaugiuosi, kad išgvildeno dar brandesnį pasirodymą. Kūrinys fainas, fainesnis nei pernai ir tikrai tikiuosi, kad jie šiemet laimės!
O ar pati vėl dalyvausiu atrankoje kitąmet?... Jei turėsiu gerą kūrinį, kodėl gi ne? Daugiau nebenoriu dainų laikyti stalčiuje.
– Kaip ir minėjai, buvo etapas, kai muzikos jūsų gyvenime nebeliko. Ar svarstei išvis nebesugrįžti?
– Būdavo, kad pagalvodavau – jeigu aš negrįšiu, ar man bus liūdna? Atsakydavau sau – na, gal ne, vadinasi, taip turi būti, aplinkybės ir mano pačios sprendimai nuvedė kita linkme ir nėra čia ko liūdėti. Tai neliūdėjau ir nebūčiau liūdėjusi, jei muzika nebūtų atsiradusi.
Bet ji vis dėlto atsirado ir turbūt ne veltui. Mano gyvenime labai svarbus yra tikėjimo faktorius ir netgi Sunday Afternoon pavadinimas tai atspindi. Muzika elektroninė, galbūt klausantis nelabai giliniesi, bet tekstai veda į įsigilinimą, save patį, ryšį su Visata.
– Ar emigracija padarė įtakos muzikinėms paieškoms?
– Tikrai padarė. Manau, Kipras daugiausia, nes ten išvykusi atsisukau į jogą, savianalizę, lankiau įdomius susibūrimus, vykdome į kalnus medituoti, pajutau glaudų ryšį su gamta. Tas laikotarpis paskatino judėti ten, kur norėjau.
– Šis naujas etapas reiškia, kad visa tai, ką muzikoje darei iki tol, palikai nuošaly, prie to nebesugrįši?
– Iš tikrųjų netgi galvojau, kad prie to grįšiu ir net buvo užuominų. Netgi, tiesą sakant, buvau grįžusi – su kolega iš senų laiką buvome pradėję koncertinį turą. Bet pasaulinė situacija nutraukė visus mūsų darbus. Ir turim, ką turim – Sunday Afternoon, taip pat labai smagų projektą.
Dabar orientuosiuosi į jį, bet tai nereiškia, kad ateityje neatliksiu ir kitokios muzikos. Kadangi studijuoju aktorinį, iš būsimų aktorių yra reikalaujama, kad jie muzikuotų, mums privalomi muzikos instrumentai. Kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė yra sudariusi visapusišką muzikinį parengimą ir reikalavimus kelia itin aukštus, taip pat skatina kurti muziką, rašyti eiles.
Tad, manau, akustinę programą per artimiausius kelerius metus taip pat turėsiu. Ten jau bus Vilija Matačiūnaitė su labiau bardine programa. Gal ne viena, gal su jaunaisiais kolegomis.
– O kuris muzikinis etapas artimiausias pačiai?
– Tai, ką darau dabar, nes mes bręstame, einame koja kojon su branda. Džiaugiuosi galėdama daryti tai, ką mėgstu. Dirbu su prodiuseriu Andriumi Bernatoniu, šiuo metu turime bendrą viziją, plaukiame ta pačia banga, ir medžiaga, kurią pateikiu, jam patinka. Jau anksčiau kartu turėjome darbinių kontaktų, bet niekada bendros veiklos nevystėme. O dabar dėliojamės tolesnius žingsnius ir ateičiai, įrašinėjame naujus kūrinius.
Šia savo stilistika esu labai patenkinta, noriu čia būti. Bet tai nereiškia, kad man nepatinka akustinė muzika, kurią kuriame ir su kuria dirbame kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės vedami. Tai tiesiog du skirtingi dalykai.
Visada save laikiau kelialype asmenybe. 2014-aisiais, kai ruošiau albumą, vienas prodiuseris jį pavadino eklektišku, nes ten visko labai daug. Bet aš irgi tokia, negaliu kitaip, man patinka daug įvairių dalykų!
Tai dėl to, kad dabar turiu tik dvi sritis, čia jau yra pažanga (juokiasi). Viena sritis – Sunday Afternoon su elektronine muzika, o kita – vaidyba, Vilija Matačiūnaitė su gitara, užsidepresavusi, melancholiška.
– Tai ir pereikime prie tos vaidybos. Porą metų kaip studijuoji ir tai – jau šeštosios tavo studijos. Turi du bakalauro diplomus muzikos srityje, bet kitų mokslų nebaigei. Kaip ir teisės, kurią metusi emigravai į Kiprą.
– Iš teisės pabėgau, nes supratau, kad tai ne man. Labai mėgstu teisingumą, bet studijuodama sužinojau, kad teisė ir teisingumas yra skirtingi dalykai. Su mano vertybėmis tai nesuderėjo, be to, aš labiau menininkė nei racionalistė. Literatūrinis mokslas mane domina labiau nei įstatymai. Todėl pabėgau iš Lietuvos. Negražiai, negarbingai, šiek tiek gėda prieš dėstytojus, nes jie tikrai labai geri. Gal ir jie paskaitys, gal neteis, gal atleis. (šypsosi)
– O kaip su dabartinėmis studijomis?
– Kad įstojau į vaidybą, vėlgi lėmė aplinkybės. Paragino mano mylima Dalia Michelevičiūtė, ji buvo jau trečias ir lemtingas stumtelėjęs aplinkybės taškas. Iš pradžių gyvendama užsieny gavau žinutę, kad Vilniuje atkuriamas vienas teatras ir esu kviečiama prisijungti prie komandos – bet nei aš aktorė, nei Vilniuje gyvenu, tad buvo labai keista! Tada Kipre gavau pasiūlymą vaidinti, nors net neieškojau tokių dalykų!
Ir galiausiai, grįžusi į Lietuvą atostogauti, susitikau su Dalia Michelevičiūte. Ji sako: „Vilyte, klausyk, aš vis dalyvauju tuose stojamuosiuose ir galvoju – kodėl tu niekad nepabandei stoti?“ Išsisukinėjau – bet juk aš tam jau per sena. Tada ji paklausė: „Bet juk tokia gabi, man taip gaila, ar nesigailėsi senatvėje, kad nepabandei?“
Visada stengiuosi gyventi taip, kad nesigailėčiau. Kartais einu tiesiog gatve į parduotuvę ir galvoju – jei dabar mirčiau, ar dėl nieko nesigailėčiau? Jei ne, gerai, tvarkoj. Tiesiog taip pasitikrinu.
Ir kai Dalia paklausė, o aš pasakiau „gal“, ji iškart paskambino katedros vedėjai ir sužinojo, ar dar tebevyksta stojamieji. Tą pačią minutę mudvi užpildėme paraišką. Stojamiesiems tikrai nuoširdžiai ruošiausi, stengiausi. Galvojau, jei neįstosiu, tai bent nesigailėsiu, kad niekada nepabandžiau. Na tai kas, kad sena, bet bent galėsiu didžiuotis savimi. (juokiasi)
Ir netikėtai įstojau. Tikrai to nesitikėjau. Juk tais laikais, kai dar buvau jaunesnė, buvo nuostata, kad režisieriai priima tik labai jaunus studentus, nes jie kaip asmenybės dar nėra susiformavę ir juos galima keisti, modeliuoti taip, kaip nori. Todėl buvo labai keista, kad mane, vyresnę, priėmė. Bet jau netrukus profesorius Valentinas paaiškino: „Visada maniau, kad aktorystės reikia mokytis, kai tau jau virš 30-imt, nes scenoje juntama visai kita emocija, branda.“ Jaučiu dėstytojo stiprų palaikymą ir mes dabar šauniai dirbam.
– Kurse esi vyriausia?
– Esu vyriausia ne tik tarp studentų – yra ir nemažai už mane jaunesnių dėstytojų. Iš pradžių buvo nejauku tiek man, tiek jiems. Sakė nežinantys, kaip su manimi dirbti, kaip kritikuoti. Bet aš juos paskatinau dėl to jaustis ramiai, elgtis kaip su kitais studentais. Puikiai suprantu, kad šiuo atveju ne amžius, o patirtis svarbu – tai žmonės, kurie savo srity turi daugiau patirties ir gali ja pasidalinti su manimi.
– Ar niekada nesinorėjo bėgti – taip, kaip iš teisės?
– Oi, ne (juokiasi). O ar pasiteisino, žinosiu, kai sukursiu kokį vaidmenį ir Dalia pasakys: „Šaunuolė, žinojau, kad pavyks.“
Bet man tai labai patinka. Treniruojamės, judame, šokame, kuriame etiudus. Ir nepaisant to nuovargio, visada save pagaunu galvojančią, kad man čia yra gera. Žiauriai gera būti su tais jaunais žmonėmis. Tikiuosi, gera ir jiems.
– Žinomumas nekliudo? Jie – dar tik pradedantys savo gyvenimo kelią, o tu jau – žinoma atlikėja.
– Dauguma kursiokų, nepaisant jų jauno amžiaus, žinojo mane, ir patys nustebo, kad į stojamuosius atėjau. Girdėjau: „Kažkur čia yra Vilija, sako, ji dalyvaus stojamuosiuose!“ Reikėjo apsiprasti, bet praėjo nemažai laiko ir nemanau, kad jaučiasi kažkoks žvaigždiškumas.
Amžius? Galbūt. Nes pirmas pusmetis buvo sunkus būtent dėl sceninio kontakto. Gal ir nelengva, kai tau 18 ir žiūrėdamas į akis 30-mečiui turi sakyti, pavyzdžiui, griežtus žodžius.
– Tavo aktorinis debiutas įvyko seriale „Mano mylimas prieše“. Tada dar nebuvo minčių gyvenimą sieti su vaidyba?
– Pats pirmas debiutas įvyko 6 klasėje, „Pelenėje“ (šypsosi). O brandus taip, seriale.
Buvo minčių, bet iškart jas nuslopinau nuomone, kurią buvau įsikalusi į galvą. Vaidinti patiko, nors jaučiau, kad nemoku, trūksta žinių, įgūdžių, tikrai nebuvo lengva. Bet buvau įsitikinusi, kad negaliu stoti dėl amžiaus. Man tada buvo 24-eri ir galvojau, kad jau tai yra per vėlu...
Tačiau, jei tada būčiau studijavusi aktorinį, gal nebūčiau, pavyzdžiui, nuvažiavusi į „Euroviziją“. Tam tikri dalykai įvyko, nes buvau ten, kur buvau. Viskam savas laikas. Aktorystei laikas yra dabar.
– Kur norėtum vaidinti ateityje – teatre, o gal labiau vilioja kameros?
– Gal ir būtų smagu kur nusifilmuoti, bet labiausiai norėčiau vaidinti teatre – man tai yra žavu, gilu. Kine smagu, bet teatre daugiau sodrumo, viskas išbrandinta. Kai tau 19-a, norisi važiuoti į Holivudą ir vaidinti romantinėse komedijose, bučiuotis po mėlynu žvaigždėtu dangum, o dabar norisi dramos, skausmo, kai kančia tampa žavi. Dabar tas laikas, kai kitaip matau skausmą.
Tačiau kol kas mėgaujuosi procesu, nes suprantu, kad jau ketvirtas semestras, liko nedaug, o dar tiek daug norisi visko išmokti. Dėstytojo vis klausiu, ar spėsim (šypsosi).
– Anksčiau ne kartą buvai išvykusi gyventi į užsienį, gyvenai Londone, Kipre. Dėl to ir tavo karjera buvo banguota – tai rečiau, tai dažniau mateisi viešumoje. Kaip į gyvenimą svetur žiūri dabar? Gal jau norėtum pilnai įsitvirtinti Lietuvoje?
– Klausdama savęs, ar matau save Lietuvoje, neturiu tikslaus atsakymo, bet sakyčiau labiau „taip“ nei „ne“. Nes kai paklausiu savęs apie norą gyventi užsienyje, būna daugiau „ne“.
Kipras labai patiko dėl savo mažumo, klimato, bet nežinau, ar pasiryžčiau vėl kur važiuoti, nes labai patogu Lietuvoje, kur sava kalba, viskas komfortiška. Dabar labai patogi dirva tobulėti, augti Klaipėdoje ir džiaugiuosi studijuodama būtent čia – yra jūra, patogu bėgioti, minti dviratį, gali greitai persikelti į Kuršių neriją. Pasaka. Vilniuje studijuoti turbūt negalėčiau – ten per daug veiksmo, per daug žmonių pažįstu, per daug pagundų nukrypti nuo tikslo. Man Klaipėda studijuoti aktorinį atrodo tobula vieta.
– Bet kol nebuvo karantino, vis važinėdavai į Kiprą.
– Taip, nes prieš karantiną ten gyveno mano sesuo. Turėjome nebaigtų reikalų, vizijų dėl verslo. Iš amerikiečių išsipirkome kognityvinės smegenų mankštos programos licenciją, bet dėl pandemijos sesuo grįžo į Lietuvą, tos veiklos taip ir neįvykdėme. Gal būtų galima pamėginti čia, bet sesuo gyvena Vilniuje, o ir mano užimtumas didelis, tad vis neišjudame iš pradžios taško.
– Kokių dar iššūkių tau atnešė karantinas?
– Kaip tik tuo metu buvome pradėję koncertinį turą su kolega. Kai viskas netikėtai užsidarė, man buvo didelis šokas. Tada išgyvenau tikrai labai sunkų etapą, nes buvau viena, uždaryta Klaipėdoje. Taip sąžiningai laikiausi karantino, kad tik kartą per savaitę nueidavau į parduotuvę, o visą kitą laiką viena nuoširdžiai sėdėjau namuose. Šakės, tikrai buvo pradėję rauti stogą.
O dabar sau nebeleidau nei sėdėti, nei liūdėti. Priėmiau vidinį sprendimą, kad būsiu užsidariusi mažiau. Per antrą karantiną veiklos tikrai netrūksta, nes prieš „Euroviziją“ su šokėju Poviliu Basčiu daug repetavome, turėjome pasidaryti ir fotosesiją, o dabar įrašinėju naujus kūrinius. Negaliu sau leisti sėdėti ir neišnaudoti tokios galimybės, kol nereikia į akademiją, nes žinau, kad nuo kovo iš ten neišlįsiu ilgai. O pradėjus projektą Sunday Afternoon staiga pasislėpti ir vėl užtilti būtų apmaudu, o gal net ir neleistina.
– Ar be studijų dar kažką veiki? Šiais laikais nemažai atlikėjų skundžiasi vos galintys išgyventi.
– Baikit, neveikiu jau porą metų (juokiasi)! Kai išvažiavau iš Kipro, manęs vis klausdavo, iš ko gyvenu. Nežinau, turbūt labai pritaupiusi arba dabar esu taupi, nes vis dar gyvenu. Nežinia, kaip toliau seksis, nes entuziazmo stojant buvo daug, galvojom, ir studijuosim, ir dirbsim, bet supratau, kad šalia studijų dirbti beveik neįmanoma, nebent esi 19-os ir gali nemiegoti parom. O esant mano metų miegoti reikia ir tada vėlgi pasikliaunu Visata – jei bus lemta studijuoti, tai atsiras ir lėšų išgyventi likusį studijų laikotarpį.
– Gal būtų buvę ištverti lengviau, jei nebūtum viena? Ar šiuo metu šalia savęs neturi artimo žmogaus?
– Antros pusės neturiu šimtą metų ir man nebaisu. Daug laiko atima ir studijos, dėl to poros pradėjo formuotis kurso ribose.
Tėtis, būna, paklausia: „Vilija, nenorėtum vaikų?“ Bet aš nelabai suprantu, kaip galima klausti, ar nenorėčiau vaikų – pirma reiktų klausti, ar turiu antrą pusę, tada gal ir galima galvoti apie kitus žingsnius.
Šiaip apie šeimą negalvoju ir jei taip atsitiktų, kad liksiu senmerge, čia irgi ne problema, nes yra daug žmonių, kurie gyvena vieni. Ir jie gyvena, randa prasmę, randa kur save realizuoti. Nemanau, kad jie būtinai nelaimingesni negu tie, kurie gyvena kitaip. Kiekvienas turime savo gyvenimo kelią.
– Ką dabar norėtum perduoti savo gerbėjams?
– Mane labiausiai džiugintų, jei žmonės būtų atviri tam, kad kitas asmuo gali keistis ir kad tai nebūtinai blogai. Kartais pokyčius priimame kaip neigiamą dalyką, nes mums labai patogu būti šalia to, kas įprasta, pažįstama. Tad palinkėčiau atvirumo. Atvirumo ir lankstumo. Ir sau, ir visiems žmonėms.
-
Po daugiau nei 10 metų – išskirtinis Ledi Ais interviu: ašaros metus kūrybą bei bandymas grįžti į sceną
-
„Lietuvos balso“ laimėtoja Gerda pristabdė muzikinę karjerą: baigusi mokyklą pasuko visai kitu keliu
-
„The Roop“ istorija iki „Eurovizijos“: vos neišsiskyrė, slėpė tapatybes, sulaukė tarptautinio pripažinimo
