Užplūdusi meilė juodu privertė nedvejoti: ant bevardžio moters piršto jau spindi sužadėtuvių žiedas, o ir vestuvės – ne už kalnų.
Jųdviejų meilės istorijoje esama paslapties: kaipgi be jos? Kai praėjusią savaitę sostinės Rotušės aikštėje paparacai nufotografavo Mią pravažiuojančiame automobilyje su nematytu vyru, daugelis nustebo, kad tai – visai ne Anglijoje gyvenantis lietuvis verslininkas, su kuriuo dainininkę siejo ilga draugystė. Apsukresni tuojau atpažino, jog tamsiaplaukis greta Mios – Radvilas Bubelis, suaugusiesiems skirtų interneto pažinčių svetainių savininkas. Kas jis – bičiulis? Naujas mylimasis?.. Kai abu sutiko duoti išskirtinį interviu žurnalui „Žmonės“ ir, susikibę už rankų, švytėdami iš laimės, susėdo prie staliuko kavinėje, abejonių nebeliko.
Judu iš tiesų susižadėjote?
Mia: Taip!..
Radvilai, kol nesileidome į labai dominančias detales, gal galėtum prisistatyti: juk tavęs iki šiol nepažinojome...
Radvilas: Esu vilnietis, mano tėtis – matematikos mokslų daktaras, mama – architektė. Pirmą informatikos kursą baigiau Lietuvoje, paskui išvažiavau studijuoti į Vakarų Mičigano universitetą. Jį baigęs dirbau Floridoje. Būdamas dvidešimt šešerių, jau vadovavau „World Data Corporation“ programavimo departamentui. Buvau vedęs, turiu dukrą Gabiją, kuriai birželio viduryje sukaks šešeri. Ta proga važiuosime jos aplankyti. Mia su savo sūnumi jau supažindino, dabar atėjo mano eilė parodyti antrąją mamytę savo dukrai.
Rodos, Amerikoje turėjai viską, ko tik žmogus gali norėti. Kodėl nusprendei grįžti į Lietuvą?
Radvilas: Sykį pabandžiau kurti lietuvišką pažinčių tinklalapį. Floridoje lietuvių mažai, trūksta bendravimo... Tai atrodė tiesiog hobis, bet tinklalapis labai išpopuliarėjo, teko jį skaidyti į tris atskirus. Be to, su psichologu Gediminu Navaičiu įkūrėme tinklalapį „Darni pora“.
Koks tavo požiūris į erotinę sritį, kurioje dirbi: racionalus, apskaičiuotas? Šiaip ar taip, tai nėra tas darbas, kurio geri tėvai linki savo vaikams, o labiau – intriguojantis užsiėmimas...
Radvilas: Visų pirma tai – geras verslas. O antra – smagu susirasti mėgstamą darbą, nes tada tiesiog nebereikia dirbti!
Galbūt domėjaisi pažintimis, nes iširo tavo paties šeima? O gal būtent dėl to išsiskyrei?
Radvilas: Ne, išsiskyriau ne dėl to. Žmona Amerikoje baigė matematikos magistrantūrą, susirado gerą darbą ir nusprendė likti, o aš troškau grįžti į Lietuvą – verslas joje pradėjo imti viršų, ir pagrindinis darbas ėmė trukdyti. Supratau, kad nepersiplėšiu. Grįžęs iš pradžių jaučiausi keistai, bet greitai atsirado draugų, įsisukau į pramogų pasaulį, susibičiuliavau su Egmontu Bžesku, sykį Dubline net teko su juo lipti į sceną... Panorau toliau mokytis – įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti molekulinės biologijos, nes labai domėjausi genetika. Tačiau išbuvau tik metus – lietuviška švietimo sistema labai subjektyvi ir biurokratiška, be to, dieninės studijos trukdė verslui, todėl ūpas greitai išgaravo. Prisidėjo ir naujas verslas: su partneriu įkūrėme kelionių agentūrą, organizuosime pažintines keliones į Ameriką.
Kaip sekėsi su merginomis, kol nebuvai sutikęs Mios? Vienišas, išsilavinęs, išvaizdus verslininkas iš Amerikos – turėjai būti tiesiog svajonių jaunikis! Galbūt pravertė paties įkurti tinklalapiai?
Radvilas: Moterų dėmesiu niekada nesiskundžiau (šypsosi). Ir tarnybos privilegijomis nesinaudojau... Labai rimtų partnerių neturėjau, bet kokia nors draugė greta visuomet būdavo: juk gyvenu ne negyvenamoje saloje...
Mia: Jam nebūtina ieškoti merginos internete... Bet mėginti bandė – prieš keletą metų parašė man laišką į pažinčių tinklalapį, kuriame buvau užsiregistravusi. Tik aš, deja, neatsakiau, nes jis man pasirodė nerimtas.
Radvilai, kodėl būtent Mia? O gal tuo pat metu parašei ne tik jai, bet ir kitoms šviesiaplaukėms dainininkėms: Zvonkei, Ščiogolevaitei?..
Radvilas: Ne, tik Miai (juokiasi). Ieškojau ne žvaigždės – ieškojau gražios ir protingos moters. Mane „užkabino“ nuotrauka. Anksčiau jos matyti nebuvo tekę: kad Mia – dainininkė, sužinojau tik iš to, kad tinklalapyje jai buvo priskirtas dainininkės statusas.
Mia: Jis atrodė tikras donžuanas, todėl nutariau neprasidėti. Bet lemtis kitaip sudėliojo... Ir už tai turime dėkoti Mantui Bžeskui! Vieną vakarą – tai įvyko visai neseniai – susitikau su Mantu, ir jis pasiūlė užeiti pas Radvilą. Teisinausi, kad skubu namo, nekaip atrodau... Bet įkalbėjo. Užėjome, o ten – smagi kompanija, gitaros, dainos...
Tave sužavėjo didžiulis jo butas Gedimino prospekte?
Mia: Kreipiu dėmesį ne į tai, kokie vaikino namai ar kokia mašina... Radvilas mane nusivedė prie židinio ir pradėjo pasakoti, kad parsisiuntė jį iš Prancūzijos, pavadinimas – „Mia focus“... Kompanija smagiai leido laiką, o mes kamputyje sėdėjome dviese ir kalbėjomės. Paskui – lyg tarp kitko – apsikeitėme telefono numeriais. Kitą dieną ta pati kompanija planavo važiuoti į Palangą, ir aš jam paskambinau: „Ar važiuoji?“ Jis pradėjo mykti: „Turiu reikalų“... O paskui...
Radvilas: O paskui bandžiau jai prisiskambinti: vieną dieną, antrą... Ragelio nekelia, į žinutes neatsako. Supratau: bėda. Paskambinau iš kito numerio. Atrodė nustebusi, bandė sakyti, kad yra labai užsiėmusi. „Bet juk tu vis tiek kažkur valgysi?“ – paklausiau.
Mia: Ir man nebebuvo, kur dėtis. Dar buvau mieste, o jis atvažiavo prie mano namų ir laukė. Įstrigo tai, kad važiavo per raudoną šviesą (juokiasi). Netyčia – turbūt labai jaudinosi. Restorane puikiai praleidome laiką. Pamenu, pasakiau: „Greičiau vežk mane namo, kol mes vienas kitam nenusibodome.“ Parvežė namo vieną, kitą kartą, o trečią nebeparvežė... Netrukus supažindino su savo mama – labai malonia, jaunatviška moterimi. Viskas įvyko be galo greitai: atrodė, tarsi mus kas stumia į priekį.
Jis atrodė tikras donžuanas, todėl nutariau neprasidėti. Bet lemtis kitaip sudėliojo... Ir už tai turime dėkoti Mantui Bžeskui!
Kuo šie santykiai skiriasi nuo ankstesnių?
Mia: Radvilas yra tikras vyras, toks, apie kurį aš svajojau. Dar visai neseniai sakiau, kad nesivaikau idealų, nes jų šiame gyvenime nėra. Pasirodo – yra... Jis mane jaučia iš pusės žodžio, o jei mato, kad dėl ko nors abejoju, nusprendžia pats – ir man tai visada tinka. Kalbant apie ankstesnius santykius, visuomet aš imdavau viršų: kad ir su kokiu vyru būčiau buvusi, viskas klostydavosi taip, kaip aš noriu. O dabar visada jaučiu stiprų jo petį ir ryžtą. Jis manimi labai rūpinasi.
Iš pradžių visi vyrai taip elgiasi...
Mia: Aš jau moku atskirti, kas tikra ir kas – ne! Kai žmogus, braukdamas prakaitą, ieško tau vaistų užsienyje, nes tu guli lovoje ir karščiuoji – tai negali būti suvaidinta... Koks teisingas posakis: „Jei nori pažinti žmogų, išvažiuok su juo į kelionę.“ Juk dažnai būna, kad grįžta pora iš kelionės ir – adios, amigos...
Judu jau spėjote ir į romantišką kelionę išvažiuoti?
Mia: Jis ryžtingai paklausė: „Kada tu turi laisvų dienų?“ Žinojo, kad seniai atostogavau... Savo dienotvarkėje teradau keturias laisvas dienas, o jis tą pačią minutę nupirko bilietus. Jis iš tų žmonių, kurie be reikalo neplepa ir iš karto daro. Man tai labai svarbu, nes pati tokia esu.
Radvilas: Nuvykome į mano mėgstamą viešbutį Turkijoje, Antalijos regione...
Mia: ...ir aš susirgau! Su trisdešimt aštuoniais laipsniais pragulėjau lovoje. Radvilas už rankos išvesdavo pakvėpuoti grynu oru ir – vėl atgal į kambarį. Apkamšydavo antklode, net savąją atidavė... Sykį pareiškė turįs trumpam išeiti ir nepasakė, kur. Dieve, galvojau, turbūt žmogui nusibodau, jį nervina mano liga, sugadinau jam atostogas...
Radvilas: O aš laukiau, kada galėsiu užsukti į juvelyrikos salonus! Oras buvo prastas, saulė pasirodė tik paskutinę dieną, kai jau važiavome į oro uostą. Autobuse greta mūsų sėdėjo Dūnis iš „Kastanedos“ su žmona. Padaviau jam fotoaparatą: „Pafotografuok mus.“
Mia: Ir tada jis man pasipiršo – tiesiog autobuse! Nesiklaupė, nes nebuvo, kur klauptis, ir užmovė žiedą, kai dar nebuvau spėjusi atsakyti... Tik pasakiau: „Taip.“
Radvilas: O aš norėjau, kad dar ir dar kartą tai pakartotum... Supratau, kad radau savęs vertą žmogų. Man labai patinka jos subtilus humoro jausmas, ji protinga, savarankiška, graži moteris. Ji – ta, kurios aš ieškojau.
Mia: Jaučiausi kaip per galvą gavusi, paskui ilgai nesupratau, kas vyksta. Bet nė akimirkos nesuabejojau savo pasirinkimu. Po sužadėtuvių mūsų santykiai tik dar labiau sutvirtėjo.
Tikrai nė vienas nemanote, kad judviejų sužadėtuvės – labai ankstyvos?
Mia: Žinau, kad žmonėms įprasčiau kartu nugyventi dešimt metų, tada suprasti, jog jie mirtinai nusibodo vienas kitam, ir nebenorėti jokių vestuvių... Pamenu, kažkada mano mokyklos direktorė pasakė: „Mergaitės, jeigu mylimas žmogus jums siūlys tekėti, nedvejodamos sutikite, nes vėliau nebesiūlys.“ Jai vyras pasipiršo po dviejų savaičių pažinties, jiedu susituokė ir kartu gyvena jau keliasdešimt metų. Nėra teisingos formulės, kada pirštis ir tuoktis, kaip ir nėra formulės, kada įsimylėti...
Radvilas: Susižadėti nuostabu, kai meilė yra „ant bangos“. Aš tikiu ta akimirka, kai pamatai moterį ir supranti, jog ji – tau skirta. To jausmo, kai dreba rankos ir daužosi širdis, nesumeluosi. Tam, kad tai suprastum, pakanka penkiolikos sekundžių. Tai kam dar delsti?
Judviem tiek tereikėjo – penkiolikos sekundžių?
Mia: Tiek tereikėjo... Nuo to laiko, kai susitikome, nebuvome išsiskyrę ilgiau negu valandai ar dviem. Sykį, kai drauge važiavome iš koncerto, pasakiau: „Ar tu supranti, kad mes kartu dvidešimt keturias valandas per parą, bet vienas kito visai neerziname?“ Tai – labai svarbu.
Kaip į gyvenimo pokyčius reagavo tavo sūnus?
Mia: Puikiai! Jis pageidauja, kad tik Radvilas vežtų jį į mokyklą. O kai pasakėme, kad Radvilas man pasipiršo, Matas apsidžiaugė: „Tai gerai!“ Niekada asmeninių santykių nedemonstravau vaikui, todėl šis kartas yra didelis žingsnis – galbūt dar didesnis nei žiedas... Bijau pernelyg gražiai kalbėti, bet atrodo, kad viskas yra taip, kaip turi būti.
Vestuvės jau irgi suplanuotos?
Radvilas: Mąstome apie tai... Nuvažiavus į Ameriką būtų smagu susituokti Las Vegase. O paskui surengtume prašmatnų pobūvį Lietuvoje.
Mia: Niekada negali žinoti – kada. Ryt poryt, šiom dienom...
Vedusio vyro statusas Radvilo gyvenimo pernelyg nepakeis, o štai tavąjį – gali. Ištekėjusi dainininkė – ne tas pat, kas netekėjusi. Nebijai? Kas bus, jei tavęs neberinks seksualiausia šalies moterimi?
Mia: Bet juk aš niekada nebuvau vieniša: greta visada buvo koks nors vyras. Nemanau, kad vestuvės labai pakeis gerbėjų požiūrį į mane – juk liksiu tokia pati. Tikrai nemanau, kad manęs laukia tas pats likimas, kaip kai kurių ištekėjusių dainininkių: jos iškart po vestuvių labai pasikeitė, o aš neketinu keistis. Radvilas irgi neketina manęs uždaryti tarp keturių sienų. Jei tik sėdėčiau namie ir gaminčiau valgį, nei jam, nei sau nebūčiau įdomi. Jis nebando keisti mano stiliaus, nedangsto iškirpčių, neliepia atsisakyti trumpų sijonų. Aš tebesu laisva: skirtumas tik tas, kad dabar esu susižadėjusi ir ketinu ištekėti.
Man labai patinka jos subtilus humoro jausmas, ji protinga, savarankiška, graži moteris. Ji – ta, kurios aš ieškojau.
Ketini keisti ir pavardę?
Mia: Jis nori, kad keisčiau. Vadinasi – keisiu.
Galbūt jau ir apie vaikus pagalvojate?
Mia: O Jėzau, juk mes jau turime du vaikus!.. Ne, vaikams dar ne laikas. Rodos, visai neseniai išlipau iš vystyklų vargo, todėl dabar noriu pagyventi sau. O vėliau vėl ateis momentas, kai norėsis kažką čiūčiuoti.
Radvilai, tave galima pavadinti turtingu žmogumi?
Radvilas: Na, parūkytoms dešrelėms užtenka, dar kelionėms lieka (juokiasi).
Ši mergina – brangi...
Mia: Brangi, nes netuščia! Juokauju...
Radvilas: Užstatą – žiedą – jai jau įteikiau (juokiasi).
Mia: Jis kažkiek atitraukia mane nuo įprastos veiklos, bet nelabai dėl to išgyvenu, nes pastaraisiais metais intensyviai dirbau ir nusipelniau atokvėpio. Dėl užsakymų, kurių tenka atsisakyti, patiriu šiokių tokių nuostolių, bet juk dabar turiu brangesnių dalykų už neįvykusius koncertus...
Radvilas: Tikiuosi, kad aš su kaupu tuos nuostolius kompensuoju (juokiasi). Aš irgi kažko atsisakiau. Turėjau verslo planų Rusijoje, o dabar štai kur kas įdomesnių atsirado...
Mia, o buvęs draugas iš Anglijos tikriausiai net nežino, kas dabar vyksta tavo gyvenime?
Mia: Gal nebekalbėkime apie jį?.. Jis puikus žmogus, nenoriu apie jį sakyti nieko bloga. Su juo išsiskyriau anksčiau, nei sutikau Radvilą, ir padariau tai savo noru. O dabar viskas yra taip gerai, kad nebesinori gręžiotis į praeitį. Aš ir anksčiau esu girdėjusi pasiūlymų tekėti, bet niekada nebuvau tikra, kad to noriu, nejutau stipraus ryšio. Ankstesni santykiai būdavo: „Na, gerai, praleidome vakarą kartu, o dabar tu gal jau išeik...“ Bandydavau įsivaizduoti: o kaip bus, kai vyras apsigyvens pas mane? Ir vis pagalvodavau: o ne... Buvau kaip senmergė, kuri bijo ką nors įsileisti į savo erdvę! Su Radvilu nutiko taip, kad nespėjau nė sumirksėti, o jis jau gyveno pas mane. Pagaliau radau savo intelekto žmogų, kurio nieko nereikia mokyti. Jis labai galantiškas, mandagus, neprašomas man atidaro automobilio dureles ir visur užleidžia pirmą – ir tai jam tarsi įgimta! Viskas taip, lyg jau šimtą metų gyventume kartu. Net keista...
Abu jau esate patyrę santuokos skonį. Ko nekartosite antrojoje santuokoje?
Mia: Aš nieko nekartosiu. Nuo to laiko, kai pirmąsyk ištekėjau, mano požiūris į gyvenimą labai pasikeitė. Tada buvau per jauna suvokti, kas yra šeima.
Radvilas: Pirmąkart vedžiau visiškai kitomis aplinkybėmis: jau vien tai, kad abu su žmona kalbėjome lietuviškai, atrodė didžiulis bendrumas. Žinoma, šiltų jausmų buvo, bet jie nebuvo tokie aistringi ir juos suėdė rutina.
Kaip judu išvengsite rutinos?
Mia: Jei norėsime visada būti kartu – būsime kartu, jei norėsime trumpam pabūti sau – pabūsime sau. Du žmonės nepriklauso vienas kitam: jie tiesiog laisva valia yra drauge. Nuolat sakau Radvilui: „Viską tau leidžiu, tik tai nereiškia, kad su viskuo privalau susitaikyti.“ Negaliu jam ko nors drausti, bet jei man bus blogai, aš išeisiu. Net romantikos turi būti tiek, kiek reikia: bus per daug – taps nuobodu, bus per mažai – norėsis ieškoti kitur. Mes gyvename labai trumpai ir norisi patirti pačių gražiausių jausmų.
Gal, atradę vienas kitą, įgijote ir naujų įpročių?
Mia: Taip! Anksčiau buvau įpratusi eiti miegoti antrą valandą nakties. O dabar einu kur kas anksčiau...
Radvilas: Nes man reikia anksti keltis ir vežti Matą į mokyklą.
Mia: O aš visada keliuosi jų išleisti. Reikia rūpintis savo vyrais... Dabar jaučiu, kad iš tiesų turiu šeimą.
