Jau kelerius metus iš eilės V.Javtokienė trankias gimtadienio šventes keičia į ramų pasisėdėjimą su draugais. Viena iš priežasčių – gimtadienį nustelbiančios Kalėdos.
„Gimti kalėdiniu laikotarpiu tikrai ne pliusas, bet datos nepasirinksi. Jeigu būtų jubiliejus, gal būtų kitaip, tačiau šiemet nieko ypatingo neplanuoju“, – 15min atskleidė Vilma, nuo mažens svajojusi gimti pavasarį.
Prakalbus apie gimtadienius, V.Javtokienė prisiminė savo įspūdingą 30-ąjį. Jį žmonai suorganizavo tuo metu užsienyje žaidęs ir pats dalyvauti negalėjęs sutuoktinis. Profesionalaus krepšininko karjerą baigęs, dabar – Kauno „Žalgirio“ sporto direktorius Robertas Javtokas mėgsta stebinti žmoną, o kaip sako pati Vilma, per kone du dešimtmečius bendro gyvenimo Robertas niekada neprašovė.
„Aš jo visada prašau pačiam išrinkti, ką man padovanoti. Staigmenų visada malonu sulaukti, ypač, kai brangus žmogus galvoja apie tave, mąsto, kas labiau patiktų“, – sako V.Javtokienė.
34-eri – daug ar mažai? Vilma sako, tai – tik gyvenimo pradžia.
„Skaičių tikrai nesureikšminu, gimtadienių nebijau ir jų su siaubu nelaukiu, – juokiasi. – Kai pasako, kad artėja keturiasdešimtmetis, žinoma, skamba daug, bet kasmet artėjant link jubiliejaus suprantu, kad niekas nepasikeitė.“
Vaikystėje planavo būti vienuole
Šiuo metu tris vaikus auginanti V.Javtokienė pripažįsta niekada neplanavusi turėti didelės šeimos. Dukros Gretos, keliais metais jaunesnio sūnaus Simo ir vos prieš pusantrų metų gimusio Domo mama vaikystėje savo tėvams kalbėjo būsianti vienuole.
„Vaikystėje su niekuo nedraugavau, o berniukai buvo tabu. Tuomet daug sportuodavau ir tėvams sakydavau, kad aš jau tikrai netekėsiu, mama, užrašyk mane į vienuolyną. Bet viskas gavosi kitaip – iš savo draugių ištekėjau viena pirmųjų, tikrai gana anksti – vos 21-erių“, – pasakoja Vilma.
Pabrėžusi, kad gyvenime dėl nieko nesigaili, pokalbio metu Vilma kelis kartus pamini – trys vaikai, mylimas ir mylintis vyras yra didžiausia jos laimė.
Tik prisimindama savo vaikystėje ištartus žodžius, Vilma svarsto, jog tokį posūkį galėjo nulemti tėvų pavyzdys.
„Užaugau gražioje šeimoje, o tėtis ir mama sutarė puikiai. Manau, kad tai suformavo ir mano norą turėti gražią šeimą, tvirtus santykius. Džiaugiuosi, kad iki šiol viskas taip ir klostosi. Laiku baigiau sportą, nuėjau į šokius, o tada sukūriau šeimą – viskas vyko palaipsniui ir labai laimingai. Galiu tik pasidžiaugti. Visi mano išgyvenimai ir tai, ką aš dabar turiu, pranoko dalykus, apie kuriuos aš gal kada netyčia pasvajodavau“, – nuoširdžiai kalba Vilma.
Nuo pat santykių su Robertu Javtoku pradžios moteris nė sekundės neabejojo, kad yra su tinkamu žmogumi. Tuo tiki ir dabar.
„Žinoma, niekada negali žinoti, kaip bus, bet dabar esame labai laimingi. Visgi santuokoje gyventi yra darbas. Kiekvieną dieną reikia prisitaikyti, laviruoti, puoselėti santykius. Be abiejų žmonių iniciatyvos tai neįmanoma. Stengiamės abu, tad sekasi gerai“ – šypsosi Vilma.
Būti krepšininko žmona nėra lengva
Prieš pusantrų metų sūnaus Domo susilaukę Vilma ir Robertas Javtokai džiaugiasi, kad mažylis tapo tikra vyšnia ant torto. Šį kartą – jokio streso, o auginti mažiausiąjį padeda ir vaikai.
„Domas buvo labai planuotas ir laukiamas. Dabar negalime įsivaizduoti, kaip gyvenome be jo. Augindama trečią jaučiuosi labai laisvai. Žinau, ko tikėtis, esu ramesnė, tad šis vaikas yra mūsų šeimos saldainis, kai net nesijaučia, kaip greitai jis auga. Su pirmaisiais buvo sunkiau, kankino nežinomybė, į viską reagavome jautriau“, – pasakoja mama.
Vilma pripažįsta esanti atlaidesnė mažiesiems, o vyras Robertas auklėja griežčiau.
„Taip mes vienas kitą ir papildome. Žinoma, man sunkiau, nes su vaikais tenka būti nuo ryto iki vakaro, tad jie pripranta prie mano sakymų „negalima“, „nedaryk taip“, – šypsosi moteris.
Vilma atvirauja, kad būti krepšininko žmona tikrai nėra lengva, o ir vyrui pakeitus darbą daugiau laiko neatsirado.
„Tokiuose santykiuose galėtų būti tik mokantis pasiaukoti, laukti, gyventi pagal kito planus žmogus. Tiesą sakant, būti krepšininko žmona nėra lengva, – sako Vilma. – Vyrui pakeitus karjerą pakito tik tai, kad jis visada grįžta namo, nebegyvena Kaune. Bet negaliu pasakyti, kad dabar Robertą matau dažniau. Kasdienis darbas, kelionės su komanda, komandiruotės susideda į tai, kad laisvo laiko nėra. Tik atsilaisvino rytai, tad dabar Robertas kiekvieną rytą vaikus veža į mokyklą.“
Pripažinusi, kad 2017-ieji buvo kupini ne tik gražių akimirkų, bet ir sunkių išbandymų, Vilma sau kitiems metams linki labai paprastų dalykų.
„Linkiu, kad viskas ir toliau sektųsi, kad būtume sveiki ir sėkmingi“, – sako moteris.
