Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Vilma Rimšaitė: gal dažniau reikės suknelę iš spintos išsitraukti...

„O Dieve, kaip noriu, noriu...“ – tarsi vaikas džiūgauti ima mažųjų dviračių kroso (BMX) sportininkė Vilma Rimšaitė (28), kai pasiūlome žavios, moteriškos fotosesijos idėją. Pasirodo, pirmą tokią jos gyvenime. Bet stebuklas tetrunka porą valandų: nusivaliusi ryškiai raudonas lūpas, iš elegantiškos suknelės „įšokusi“ į džinsus ir jaukų megztinuką, ji vėl virsta paprasta mergina. Pažvelgęs net neįtartum, kad ši mažųjų dviračių kroso (BMX) meistrė – šešta pasaulyje, ketvirta Europoje ir vienintelė Lietuvoje profesionali BMX’ininkė.
Vilma Rimšaitė
Vilma Rimšaitė

Esi tarp geriausiųjų pasaulyje, o Lietuvoje tavęs turbūt niekas net nepažintų. Nebent gimtuosiuose Šiauliuose. Kaip jautiesi parvažiavusi?

Tiesiog labai nedaug kas žino apie BMX dviračius. Ir jeigu pamato tave su tokiu, būtinai pakomentuoja: „O, tokia sena ir ant vaikiško dviratuko...“ Žmonės žiūri kaip į beprotę ir mano, kad tai – labai nerimtas užsiėmimas. Bet iš tiesų šis sportas be galo sunkus. Ir fiziškai turi labai daug rengtis, ir psichologiškai. Nemažai yra pasiturinčių sportininkų, kurie į varžybas vežasi asmeninius psichologus. Juk važiuoji tik 30–40 sekundžių, bet per jas viską turi padaryti idealiai, „milimetras į milimetrą“. Turi įveikti visas kliūtis ir būrį sportininkų, kurie visais įmanomais būdais bando tave aplenkti, blokuoti, iškirsti...

Beje, Latvijoje požiūris į BMX dviratininkus kur kas palankesnis. Ten ši sporto šaka labai gerbiama, nes latviai turi olimpinį BMX dviračių čempioną. Jis buvo pirmasis sportininkas, kuris, Latvijai tapus nepriklausomai, parvežė aukso medalį. Ir iki šiol vadinamas „auksiniu berniuku“.

Norėtum būti „auksine Lietuvos mergaite“?

O kas nenorėtų? Lietuvai reikia medalių, ypač olimpinių. Bet man užtektų ir to, kad patekčiau į olimpiadą. Visas mano gyvenimas atiduotas šitai svajonei, nors stengiuosi per daug neplanuoti, nesitikėti... Žinau, kaip skaudu, kai netikėtai visos svajonės sugriūva. Taip jau buvo prieš praėjusias olimpines žaidynes: mano rezultatai vis gerėjo ir gerėjo, labai tikėjausi, kad pavyks atstovauti Lietuvai. Bet... Į olimpiadą apskritai važiuoja tik 16 sportininkių. Dažniausiai šalys turi po tris atstoves, kurios dalyvauja varžybose ir renka taškus. Geriausia iš trijų važiuoja į olimpiadą. Taigi 12 vietų užima geriausios šalių atstovės. Lieka keturios vietos. Pernykštė pasaulio čempionė ir apskritai stipriausia moteris BMX’ininkė yra anglė. Ji be jokių atrankų patenka tarp tų šešiolikos. Vadinasi, lieka trys vietos. Dar po vieną vietą gali „pasiimti“ vicečempionė ir šiųmetė čempionė, jeigu joms nepavyks kvalifikuotis pagal savo šalį. Lieka viena ar dvi vietos, į kurias pretenduoja maždaug šešios septynios panelės. Jų situacija tokia pati, kaip ir mano. Be to, jos panašaus lygio. Vienintelė mano galimybė – gerai startuoti kitais metais gegužę vyksiančiame pasaulio čempionate. Tačiau mūsų sporte daug ką lemia atsitiktinumas, milisekundės, psichologinis pasirengimas, net nuotaika tądien. O kur dar trasos sudėtingumas ar netikėtai nukritusi grandinė, prakiurusi padanga... Todėl į olimpiadą važiuos ta, kuriai tą dieną sėkmė labiau šypsosis.

Kiek tos sėkmės buvo tavo gyvenime?

Labai mažai. Atrodo, kovoji, atiduodi visas jėgas, dirbi ir vis tiek niekaip nepasieki to, ką kiti gauna be didelių pastangų. Aš dešimt metų stengiausi elito klasėje patekti į finalą ir tik dabar pavyko atsidurti tarp geriausių BMX dviratininkų, kurie turi daugiausia šansų važiuoti olimpiadoje, kurie iš to duoną valgo.

Man sunkiau dar ir dėl to, kad Lietuvoje aš ir tarp moterų, ir tarp vyrų – vienintelė profesionalė, todėl tenka treniruotis vienai. Tokiu atveju darbo reikia įdėti daugiau, turėti didesnę motyvaciją. Aš tobulėju lėčiau nei tie, kurie treniruojasi drauge ar su geriausiais treneriais, geriausiose trasose. Nuolat turi pati prisiversti: nori nenori, išeina ar ne, skauda galvą ar sergi, lyja ar saulė kepina... Tačiau kai matai rezultatus, kai jauti, kad gali nuo bet kokio kalno nuvažiuoti, įveikti visas kliūtis, kai pats save nustebini – labai gera. Kiekvieną kartą kovoji su savimi ir nustembi atradusi vis naujų limitų, vis naujų savo galimybių. Mūsų sporte labai daug adrenalino, ribinių situacijų.

Bet tu man visai nepanaši į nutrūktgalvę mergiotę!

Nepanaši? Na, kol buvau maža, neturėjau pasirinkimo – tėtis liepė treniruotis, ir viskas. Jis – buvęs plento dviratininkas, todėl ir mus su broliu vertė sportuoti. Ypač kai tapo BMX dviračių pradininku Lietuvoje. Brolis kažkuriuo metu nusprendė mesti, o man sportas tapo darbu.

Tėtis iki šiol tave treniruoja. Kas jūs dabar labiau esate – tėvas ir dukra ar treneris ir sportininkė?

Sunku apibrėžti. Gal dažniau antras variantas... Kad pasikalbėtume apie kokius nors asmeninius dalykus kaip tėvas ir dukra – retas dalykas. Tik apie sportą... Jis manęs net nepaklausia, kaip jaučiuosi, ar patinka tai, ką darau... Tačiau man tikrai labai reikalingas: padeda startuoti, pažiūri laiką, įvertina, ar gera mano starto pozicija. Kai sporto salėje treniruojuosi su sunkia štanga, reikia, kad iš nugaros kas prilaikytų. Kokius svorius pakeliu? Žiemą būna maksimumai – 140–150 kilogramų... Šitam sportui reikia didelių rankų raumenų, didelių šlaunų, užpakalio... Lietuva – manekenių kraštas: visos lieknos, mažos, trapios. Čia man net džinsus nusipirkti – problema...

Hmm... Nelabai moteriškas tas tavo sportas...

Visos BMX’ininkės, palyginti su standartinėmis lietuvėmis, turi masyvius kaklus, rankas, kojas. Mūsų raumenys nėra tokie gražūs kaip plento dviratininkių – trumpi, kieti... Yra tokių merginų, kurios net vaikšto lyg raumenis prisipumpavę vaikinai, elgiasi vulgariai, rengiasi vyriškai, kalba lyg vyrai...

Ir manyje elegancijos mažoka. Beveik nesidažau, geriausiu atveju tik blakstienas perbraukiu. Turiu lūpdažį, bet net neturiu progų jo panaudoti. Į trasą važiuodama ar į treniruotę eidama nesidažysi... Dieve, prieš ką?! Kam?! Kai dvidešimt metų užsiimi sportu, ir dar tokiu nemoterišku... Nesi lengvaatletė ar pramoginių šokių šokėja, o kilnoji štangas, sudėtingiausiose trasose valdai dviratį – judesiai tampa labai kampuoti, nemoteriški, neelegantiški... Todėl stengiuosi per daug nedemonstruoti nei atvirų rankų, nei kojų, nemėgstu atkreipti į save dėmesio... Nors tikrai jau seniai turėjau svajonę dalyvauti gražioje fotosesijoje, pamatyti, kaip galėčiau kitaip atrodyti – ne su sportine apranga, ne ant dviračio, ne išbalusiomis lūpomis... Žinote, pasijutau tikra mergina. Gal dažniau reikės suknelę iš spintos išsitraukti...

Ir kur eisi ją apsivilkusi?

Eidama į parduotuvę (juokiasi)... Kur daugiau... Juokiuosi, bet čia jau verkti reikėtų... Kartais su draugais į kavinę ar miestą išeinu. Į klubus nevaikštau, nes ir amžius mano jiems netinkamas, ir šokti nemoku, ir man nelabai priimtina, kai šokančias merginas vyrai nužiūri, renkasi, vertina... Nejaukiai tokiose situacijose jaučiuosi.

Sutikti naujų žmogų gana sunku, nes bendrauji daugiausia su tais, su kuriais treniruojiesi, dirbi, dalyvauji varžybose. Ilgainiui visi tampa kaip šeima, nes pažįsta vieni kitus kone nuo vaikystės. Tokioje terpėje romantiški santykiai gimsta labai retai. Be to, vaikinai BMX’ininkai, jeigu panelių ir neturi, į mus, koleges, nelabai žiūri. Jų kūnai – gražūs, atletiški, pajamos – visai neblogos. Dar pasidaro šukuoseną, tai ojojoi... O merginoms, kaip sakiau, šis sportas grožio neprideda. Be to, aš jau esu vyresnės kartos dviratininkė: dauguma sportininkų dvidešimtmečiai, jiems aš – senutė...

Grįžtu į Lietuvą, o čia visos draugės jau sukūrusios šeimas, kalba apie vaikus arba juos augina... Su jomis vaikinų ieškoti nebeisi. Todėl ir sėdi vakarais namuose, žiūri kokį romantinį filmą ir dūsauji: kur ta mano meilė... taip norėtųsi pasakos, norėtųsi princo ant balto žirgo (juokiasi)...

Gal tiesiog per daug užtvarų tiems princams pristatei...

Tikrai sunkiai prisileidžiu naujus žmones. Esu skaudžiai nudegusi... Tada, kai netekau svajonės važiuoti į olimpiadą, dar ir asmeninių išgyvenimų patyriau. Rimtus draugus esu turėjusi kelis. Bet vienas žmogus buvo ne man, o kitam – ne aš buvau skirtoji... Gal kam ir atrodau išranki, bet stengiuosi vadovautis mamos patarimu: „Aš – ne kažkas, bet ir man – ne bet kas.“

Kartais pagalvoji, kuo dabar būtum, jeigu ne sportas? Girdėjau, vaikystėje tau visai neblogai sekėsi „Dainų dainelėje“...

Pagalvoju. Dabar mažų mažiausiai gyvenčiau Vilniuje – po mokyklos labai norėjau važiuoti studijuoti į sostinę. Svajojau ir apie mokslus Amerikoje. Bet visa tai atėmė sportas. Tiesa, jis davė daug kitų dalykų: sportuodama pamačiau pasaulio, net gyvenimą labiau ėmiau vertinti, nes nuolat susiduriu su mirtinu pavojumi. Pažįstu porą sportininkų, kurie patyrė tokias traumas, kad dabar visam gyvenimui prikaustyti prie invalido vežimėlio. Nuvažiuoji į varžybas, stoji į trasą ant aukščiausio kalno ir nežinai, ar tau pavyks sėkmingai peršokti, nusileisti, pervažiuoti...

Su amžiumi savisaugos instinktas stiprėja? O gal kaip tik silpnėja, nes atsiranda daugiau įgūdžių ir pasitikėjimo savimi?

Tiesa, kad kuo daugiau treniruojiesi, tuo labiau pasitiki savimi ir tuo didesnius kalnus norisi įveikti. Bet vis dėlto suvoki, kad tavo galimybės vis tiek turi ribas... kad vis daugiau turi ką prarasti... Ką bijau prarasti? Ateitį. Aš labai noriu sužinoti, kokia ji bus. Dėl to su metais vis labiau save tausoji. Nors prieš kelerius metus ant riešo išsitatuiravau: „Live strong“ („Gyvenk ryžtingai“). Vadinasi, viską iš gyvenimo imk maksimaliai, nebijok nei rizikuoti, nei nusivilti, nei įsimylėti, nei prarasti... Tatuiruotė atsirado tada, kai man buvo sunkus metas, krizė. Reikėjo paskatinimo pačiai sau, kad vis tiek privalau gyventi pilna krūtine, gyvenimą semti pilnomis rieškučiomis.

Aišku, bijau nusvilti, nudegti, bet tai – irgi svarbūs išgyvenimai, kurie mane formuoja. Kuriuos patirdama daug sužinau apie save, savo galimybes, išteklius. Nenudegęs nežinosi, kas ta didžioji laimė.

O sportinės pergalės atperka tai, ką sudedi ant sporto aukuro: metus, sveikatą, neišdalytą meilę, moterišką laimę?..

Jeigu situacijos negali pakeisti, tiesiog išmoksti ją vertinti ir naudotis. Dabar daug keliauju, turiu tikslų, esu nuolat užsiėmusi, išlieju energiją kitur. Taip, daug kas mėgsta mestelėti: „Tau jau dvidešimt aštuoneri... laikas ženytis, vaikus gimdyti... ko tu lauki?“ Dieve mano, tarsi tik taip žmogus privalo gyventi! Tarsi tik taip yra teisinga! Man labai nepatinka stereotipai, standartai, nepatinka, kai mane bando įsprausti į rėmus. Aš visai nesijaučiu 28-erių, toks jausmas, kad man – vos dvidešimt. Aišku, norėčiau turėti šeimą... Bet kol intensyviai sportuoju, turbūt ir neįmanoma turėti rimtų santykių, nes tam tiesiog nėra laiko. Tai būtų nevisaverčiai santykiai. Todėl apie meilę ir šeimą pagalvosiu po kitų metų pasaulio čempionato ar olimpiados. Po jų, atrodo, daug kas keisis...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos