Kviestinėje premjeroje dalyvavo filmo kūrybinė grupė, profesorius Vytautas Landsbergis, kunigas Julius Sasnauskas, architektas, muzikantas Algirdas Kaušpėdas, Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, atlikėja Jurga Šeduikytė, režisierius Oskaras Koršunovas ir kiti žinomi kultūros, pramogų pasaulio, visuomenės ir politikos veikėjai.
Fotogalerija:
Anot filmo autorių, „Peotas“ – tai fikcinis pasakojimas, paremtas tikrų žmonių biografijomis. Nors žiūrovas istorinius faktus, apgaubtus scenaristų fantazijos drabužiu, gali nesunkiai priimti kaip dokumentinę tiesą. Mat siekdami kuo tiksliau atkurti pokario laikmetį, filmo autoriai stengėsi surasti autentiškų vietų, kostiumų, rekvizito, perprasti to laikotarpio žmonių gyvenimo būdą, jų elgseną, padėti aktoriams prabilti tarmiškai.
Anot Krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko, atidumas istorinei tiesai filme labai juntamas: „Filmas neslysta paviršiumi. Laikmetis jame perteiktas labai kruopščiai. Iki mažiausių detalių. Per jausmus, įvykius. Batalinės scenos pasižymi tikslumu, geru šūvių ir sprogimų garso takeliu. Mūsų kinematografijoje bandymų pasakoti apie rezistenciją ir pasipriešinimą buvo. Tačiau ne visada pavykdavo atskleisti tą sudėtingą laikmetį. O juk ir tuomet žmonės gyveno, kūrė šeimas, mylėjo, nors jų gyvenimus niokojo okupantai bei kolaborantai. Manau filme „Poetas“ žiūrovai ras atsakymus, kokius pasirinkimus, lūkesčius ir baimes turėjo to meto žmonės ir kas tai nulemdavo. Kas slypėjo po išdavikišku pasiteisinimu – neturėjau kitos išeities.“
Operatorius Vytautas Plukas, kurio įspūdingą darbą po pasaulinės filmo premjeros Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ įvertino kino kritikai savo apžvalgose, prisimena, kad šio filmo kūrimo procese didžiausias jam tekęs iššūkis buvo – kuo tiksliau atkurti pokario laikotarpį. „Pirmiausia su Giedriumi bandėme ieškoti, kas Lietuvoje yra išlikę iš pokario. Žinoma, tikėjomės rasti tai, ko iki mūsų kiti kūrėjai nebuvo atradę. Autentiškus nuo to laiko nepasikeitusius miestelius ar kaimus. Bet išmaišę Lietuvą supratome, kad grynos autentikos mažai likę. Todėl teko pasitelkti kompiuterinę grafiką, valant nuo kaimų namų stogų šiferį“, – juokiasi V. Plukas.
Tačiau operatorius sako, kad visgi vienu atrastu objektu jie itin džiaugiasi: „Išvažinėjome apylinkes, kuriose kadaise gyveno poetas Kostas Kubilinskas. Ir mums pavyko atrasti namą, kuriame jis mokytojavo. Filme tas namas virto pagrindinio herojaus – poeto namais. Mums patiko mintis, kad tai bus dabartį su praeitimi siejantis objektas. Kad mes patys būsime arčiau to, apie ką pasakojame. Nenorėjome imituoti praeities. Norėjosi nufilmuoti istoriją taip, kad ji atrodytų vykstanti čia ir dabar. Abu režisieriai labai skrupulingai parinko detales. Jų apsiskaitymas ir žinios apie tą svarbų Lietuvai laikotarpį padėjo sukurti tikrai autentišką pasakojimą.“
Anot filme partizano Voverio vaidmenį sukūrusio aktoriaus Pauliaus Markevičiaus, darbas šiame filme jam buvo viena įdomiausių istorinių kelionių, kokias iki šiol teko patirti dirbant kino aikštelėje. „Partizanų laikas atrodo tarsi savotiškai „nuzulintas“ besikartojančių vardų, datų, eilėraščių, tačiau Giedrius su Vytautu man atskleidė nematytą to laiko peizažą: gilų, detalų, įvairialypį. Iki mažiausių detalių jie buvo išnarstę pokario archyvus, biografinius žmonių prisiminimus, nuotraukas, pasakojimus. Ir iš mažų dalelių sudėliojo kiekvieno mūsų kuriamų personažų portretus. Mano kurtas vaidmuo buvo sulipdytas iš kelių žinomų, tačiau skirtingas gyvenimo istorijas nugyvenusių tikrų partizanų biografijų. O, sakykim, išskirtinė vizualinė detalė – ūsai – pasiskolinta iš režisieriaus Giedriaus senelio jaunystės portreto“, – pasakoja P.Markevičius.
Aktorius prisimena, kad ruošiantis filmavimui jam teko išmokti kalbėti dzūkiškai: „Ne tik pokariui būdingi ūsai, bet ir dzūkiška tarmė man turėjo padėti sukurti partizaną Voverį. Ir iš tiesų, kai lūpose pradėjo skambėti archajiškos dermės, pajutau, kaip pasikeitė mano laikysena, gimė specifinis, labai autentiškas personažo charakteris. Kartais ir už kadro su kolegomis „dzūkuodavome“. Su partizanų vadą vaidinusiu Dainiumi Gavenoniu iki šiol dzūkiškai pajuokaujame.“
Pasak aktoriaus, iki detalių stengiantis atkurti išnykusį pasaulį atsiranda galimybė suklysti. „Žvakės, popierius, medis, medžiagos klostė, plaukų sruoga, ką jau kalbėti apie ginklus, baldus, interjerą. Tam, kad įtikintum žiūrovą pasakojimo tikroviškumu, turi būti labai atidus detalėms. Ir čia visa filmo komanda – tiek režisieriai, tiek operatorius, tiek filmo dailininkai – padarė didelį darbą. Jiems pavyko žiūrovus perkelti į pranykusį pasaulį ir įtikinti, kad jis egzistuoja“, – sako P.Markevičius.
