„Lakstydavome, nepasilikdavome Vilniuje nakčiai: filmavimas baigiasi dešimtą vienuoliktą valandą vakaro – ir važiuojame, antrą nakties būname namie, o rytą vėl ant kojų. Kiekviena diena surikiuota minutėmis“, – pasakoja Vilius.
Violetos vyresnioji Elinga jau baigė mokyklą, laiko egzaminus. Tačiau jiedu patenkinti savo intensyvia kasdienybe, kurioje daug jaukumo, sporto, namie gaminami pietūs ir didelė klaipėdiečių meilė.
Klaipėdiečiai Violetą jau seniai laiko sava, labai myli, palaiko, vadina „Klaipėdos marčia“, – pasakoja Vilius.
„Kur benueitume – į sporto salę, turgų, polikliniką, – visi šypsosi, sveikinasi ir pasakoja, kaip mus palaiko“, – šypsosi abu.
Violeta uostamiestyje jaučiasi visiškai pritapusi. „Ji didelę savo gyvenimo dalį dainavo džiazą, o Klaipėdoje daug džiazo muzikantų. Sakau – imk tu juos ir surenk gerą koncertą, ir pačiai patiks, ir žmonės liks dėkingi. Klaipėdiečiai ją jau seniai laiko sava, labai myli, palaiko, vadina „Klaipėdos marčia“, – pasakoja Vilius.
Kada jie pabūna tik dviese? „Tik automobilyje (juokiasi). Kelionės į koncertus, televizijos projektus – mūsų dviejų laikas. Koks malonumas: važiuoji, pasikalbi... Pavargsti nuo daugybės kilometrų, bet kartu ir pailsi nuo buities, vaikų zyzimo, šuns lojimo. Dviese ir šunį vedžiojame: netingime nuvažiuoti prie jūros, šuo išsimaudo, mes pasivaikštome... Toks tas mūsų laikas.“
